Lietuvos įkalinimo įstaigose po truputį gausėja bausmes atliekančių užsieniečių. Dabar tokių yra 77, o dar 51 užsieniečiai suimti laukia teismo. Didžiausias kitataučių kalinių „desantas“ – Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Jų ten – 45. O visi kitų šalių pilietybes turintys įtariamieji teismo laukia Lukiškių tardymo izoliatoriuje.
Vaizdingoje, miškų apsuptoje vietoje įkurtuose Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, ko gero, nelabai vaizdingai dienas leidžia ne tik Lietuvos piliečiai, bet ir turkai, kirgizai, uzbekai, Nigerijos ir Jordanijos piliečiai, rumunai ir vokiečiai. Gausiausias būrys – iš Rytų: bausmes atlieka net 13 Rusijos ir 7 Baltarusijos piliečiai.
Kaip sako šios įkalinimo įstaigos 2-osios valdybos direktoriaus pareigas laikinai einantis Darius Kubilius, kaliniai užsieniečiai ypatingų rūpesčių pareigūnams nekelia. „Kaip ir visi kiti nuteistieji, kitataučiai privalo laikytis Lietuvos įstatymų, nustatytų bausmės atlikimo vietose taisyklių, – sako D. Kubilius. – Jokių išimčių jiems nėra“.
Kad mūsų įkalinimo įstaigose sąlygos ne tokios jau blogos, liudija tas faktas, kad norinčiųjų bausmes atlikti savo tėvynėje nebūna daug. „Gal tik Skandinavijos šalių piliečiai stengiasi grįžti, – sako D. Kubilius. – Ten tikrai įkalinimo įstaigos modernesnės. O nusikaltę atvykėliai iš Rusijos ar Baltarusijos grąžinti juos į tėvynės kalėjimus neprašo“.
Bausmę atliekančių užsieniečių būryje yra bent trys juodaodžiai ir keletas islamą išpažįstančių nuteistųjų. Nejaugi ir su jais nekyla problemų? Juk mūsų žmonės net laisvėje nesugeba suvaldyti savo emocijų, o čia surinkti tie, kurie turi tikrai nesmarkią tolerancija kitam žmogui. Be to, musulmonai negali valgyti kiaulienos, turi bent 5 kartus per dieną melstis. Tad kaip sprendžiamos šios problemos?
„Pasikalbėkite su nigeriečiais pati, – pasiūlo pareigūnas D. Kubilius. – O kitataučiams, norintiems išlaikyti savo kultūrinį paveldą ir tradicijas, tiek, kiek leidžia mūsų įstatymai, mes sudarome sąlygas. Štai musulmonams yra paskirta patalpa, kurioje jie gali netrukdomai atlikti savo religines apeigas, melstis tiek, kiek jiems reikia. O kuo daugiau meldžiasi, tuo ramiau, – nusijuokia D. Kubilius. – Ramadano metu jie gauna sausą maisto davinį. Be to, jei žmogus motyvuoja savo pasirinkimą nevalgyti mėsos, yra vegetarams skirtas maitinimas. Galų gale valgį gali pasigaminti patys“.
Muzikantui šviečia laisvė
Iš trijų juodaodžių, atėjusių pasišnekėti su žurnaliste, ko gero, geriausiai jaučiasi daugiau kaip pusantrų metų šioje įstaigoje kalintis Babatundė Ojelana (32 m.). Jam jau ir laisvė ne už kalnų (dar šiek tiek daugiau negu metai), ir žmona su vaikeliu lanko.
Į mūsų šalį nigerietis B. Ojelana atklydo maždaug 2007 metais iš draugo išgirdęs, jog Lietuvoje esą labai vertinami egzotiškos išvaizdos muzikantai ir šokėjai. Kadangi B. Ojelana ritmingai mušdavo afrikietiškus būgnus ir išmanė didžėjaus darbą, nutarė išbandyti laimę mūsų šalyje. Atvykusį į Vilnių jį ėmė kviesti didžėjauti ir muzikuoti įvairiuose renginiuose, naktiniuose klubuose. Pajuto jis ir didelį vietinių merginų dėmesį: kaip tik naktis, taip – kita.
Kai viena jo draugių pastojo ir ėmė lauktis kūdikio, B. Ojelana ją vedė, tik gyvenimo būdo nepakeitė. Pripratęs prie lengvai atsiduodančių merginų, juodaodis gražuolis nustebo, kai kartą viena ėmė ir pasipriešino... Teismas nusprendė, kad B. Ojelana merginą išžagino. Pats nuteistasis iki šiol tvirtina, jog buvę kitaip.
Šiuo metu B. Ojelana aktyviai dalyvauja pataisos namų saviraiškos centro veikloje, kuria ir įrašinėja muziką, rengia koncertus. Beje, ir vertėjo jam nebereikia – tikina beveik viską suprantąs, tik kalbėti nesiryžtąs. Pareigūnai patvirtina, jog su B. Ojelana viską puikiai išsiaiškina lietuviškai, jis moka nemažai lietuviškų žodžių. „Man viskas gerai, tik labai blogai, kad pas jus labai šalta“, – sako B. Ojelana.
Kartą per savaitę
B. Ojelanai pritaria ir kiti du jo tėvynainiai – Čaizoba Jerasmusas Ogomsas (37 m.) bei Okojė Džudė Okvis (28 m.). Pastariesiems pataisos namų vartai atsivers dar labai negreit. Mat abu vyrai Lietuvoje apsilankė su narkotikais – ir dargi su nemažais jų kiekiais.
„Dabar jau truputį lengviau, dienos šiltėja, – sako Nigerijoje gimęs, bet 17 metų Rusijoje pragyvenęs, šeimą sukūręs ir 3 vaikus turintis Č. J. Ogomsas. – Gal tu gali padaryti taip, kad mums šiltą vandenį įjungtų? Mes kiekvieną rytą dantimis kalename nuo šalčio“.
Ką gi, vyrams teks grūdintis, nes įkalinimo įstaigose „dušo diena“ numatyta tik kartą per savaitę. Likusiomis savaitės dienomis tenka praustis šaltu vandeniu.
Nuteistas kalėti 12 metų, Č. J. Ogomsas viliasi įrodyti, kad esąs nekaltas – Apeliaciniame teisme guli jo skundas. Jei nepasisektų, skųsiąs nuosprendį ir Aukščiausiajam Teismui.
Gerai angliškai ir rusiškai kalbantis Č. J. Ogomsas tikina buvęs „pakištas“ lietuvio iš Suvalkijos – girdi, šis per tardymą suvertęs visą bėdą jam, o pats išlipęs iš balos sausas. Tas lietuvis – tai policijai žinomas narkotikų prekeivis Vytis Grigaitis, bendradarbiavęs su teisėsauga ir padėjęs atskleisti nusikaltimą, todėl kaip bausmę gavęs tik neatlygintinai atidirbti 100 valandų globos ir sveikatos priežiūros įstaigose ir dar nubaustas beveik 10 000 litų bauda.
Č. J. Ogomsas pasakoja, jog Maskvoje turėjęs šou verslą, organizuodavęs koncertus. Į Lietuvą atvažiavęs pirkti prabangaus limuzino šou žvaigždėms vežioti. „Ekspertai nerado jokių mano pėdsakų, nei DNR, bet vis tiek pasodino“, – piktinasi jis. – Vis dėlto turiu vilties, kad būsiu išteisintas. Tik ta jūsų teisinė sistema labai paini“.
Jokių galimybių
Labiausiai nusivylęs jau metus Pravieniškėse kalintis O. Dž. Okvis tvirtina turėjęs Vilniuje šokių grupę – mat esąs profesionalus šokėjas. Į pataisos namus pateko už didelį kiekį narkotikų. „Visos viltys susitrumpinti bausmę jau palaidotos, – prisipažįsta jis. – Rašiau teisingumo ministrui ir prašiau, kad perkeltų mane bausmę atlikti į tėvynę, tačiau, kaip supratau, nėra tokios galimybės. Kodėl? Aš čia esu labai vienišas, jokių draugų neturiu. Žmona, kadangi vaikų neturėjome, paliko. Skambučiai į Nigeriją labai brangūs. Už 10 litų vos 3 minutes gali su namiškiais pakalbėti“. Šiaip jau neprasižengę nuteistieji kartą per savaitę gali kalbėti telefonu, nusipirkę telefono kortelę.
Lietuva nėra pasirašiusi dvišalės sutarties su Nigerija, tad ekstradicija neįmanoma. Taigi O. Dž. Okviui greičiausiai teks mokytis lietuvių kalbos, juk 12 metų bausmė – gana ilgas laiko tarpas.
Visi trys Pravieniškių kaliniai nigeriečiai yra skirtingų tautybių, taigi susikalba tik anglų kalba, kuri Nigerijoje yra antroji po gimtosios valstybinė kalba. „Tik religija ta pati – visi esame krikščionys“, – paaiškina Č. J. Ogomsas.
Paklaustas, ar nenorėtų būti perkeltas atlikti bausmės arčiau namų, į Rusiją, Č. J. Ogomsas didelio entuziazmo nerodo: „Žinoma, arčiau šeimos gerai, nes žmonai ir vaikams norint mane aplankyti reikia ilgai vargti dėl vizų. Bet gal kartais jūsų valdžia sušvelnins vizų režimą...“
Nigeriečiai neslepia, jog pasitaiko nuteistųjų, kurie neretai jų link mesteli įžeidžią frazę, mėgina išprovokuoti konfliktus. „Būna apmaudu, bet sukandame dantis ir nekreipiame dėmesio. Kitaip viskas baigtųsi neprognozuojamai. Stengiamės per daug ir nesimaišyti – visi turime užsiėmimus: Babatundė muzikuoja, Džudė šoka, o aš mėgstu sportuoti“, – aiškina apie gyvenimą pataisos namuose Č. J. Ogomsas.
Be pilietybės
Kituose Lietuvos pataisos namuose, kur nebe pirmą kartą teisti vyrai atlieka bausmes, užsieniečių beveik nėra. Štai vienoje mažiausių įkalinimo įstaigų – Kybartų pataisos namuose – kali Rusijos pilietis ir lietuvis, turintis Švedijos pilietybę. Pastarasis – tai Ričardas Simaška, kuris 2008 metais, kad susižertų milijoną, nuskandino žmoną ir buvo nuteistas 9 metams laisvės atėmimo. Kalbama, jog savo tėvynės jis išsižadėjo tikėdamasis, kad, kaip Švedijos pilietis, bus perkeltas atlikti bausmės į šią šalį, kurioje, kaip žinoma, kaliniams yra žymiai geresnės sąlygos.
„Užsieniečių kaip ir neturime, – sako Kybartų pataisos namų Administracijos reikalų skyriaus viršininkas Virginijus Adomaitis. – Užtat turime 4 asmenis be pilietybės. Baigėsi ir lietuvio Švedijos piliečio paso galiojimas, tad dabar dažnokai sulaukiame svečių iš šios šalies ambasados, o ir mūsų pareigūnai yra įpareigoti tvarkyti „bepiliečių“ dokumentus“.
Panevėžyje užsieniečių nėra
Vienintelėje įkalinimo įstaigoje, kurioje kali moterys – Panevėžio pataisos namuose, – užsieniečių nėra. „Na, jeigu oficialiai, pagal dokumentus, tai vieną kitatautę turime, – sako šių pataisos namų direktoriaus pavaduotoja Regina Statkuvienė. – Tai jau ne pirmą kartą bausmę pas mus atliekanti 45 metų moteris, turinti Rusijos pilietybę. Ji puikiai kalba lietuviškai. Jos niekas nelanko, nors turi suaugusius vaikus ir du brolius, kurių vienas gyvena Vilniuje“. Kaip sako Regina Statkuvienė, šios moters užsieniete pavadinti negalima dar ir dėl to, kad ne tik ji, bet ir jos motina gyveno Lietuvoje ir ne kartą kalėjo Panevėžio pataisos namuose.
Panevėžyje įkalinimo bausmes už įvairius nusikaltimu atlieka nemažai čigonių. Pareigūnų teigimu, šios niekada nepaliekamos vienišos: jas dažnai lanko ir šeimos nariai, ir artimi giminės, į jų sąskaitas pervedamos nemažos pinigų sumos.
Rūpinasi tėvynainiais
„Susišnekėti su kitų šalių piliečiais nebūna jokių problemų, – sako Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus pareigas laikinai einantis Viktoras Davidenka. – Yra darbuotojų, kurie moka bent jau po vieną užsienio kalbą, kiti – net ir po kelias. Be to, ir užsieniečių yra kalbančių ne tik savo gimtąja kalba, o mokančių dar ne vieną“.
Lukiškių tardymo izoliatoriuje teismo laukia net 15 Gruzijos piliečių. Kaip žinoma, gruzinams būdingas karštas temperamentas. „Ar nekelia šie greitai įsiplieskiantys vyrai papildomų rūpesčių?“ – klausiu direktoriaus. Pareigūnas tvirtina, jog užsieniečiai neišsiskiria iš kitų kokiais nors nepagrįstais reikalavimais ar pretenzijomis. „Visur visokių pasitaiko, – sako V. Davidenka. – Kartais būna, jog ta pačia kalba kalbantys žmonės vienas kito negirdi, o vienas kito kalbos nemokantieji – tarpusavyje puikiausiai sutaria“.
Kalbinti pareigūnai sakė, jog nuteistaisiais užsieniečiais rūpinasi tų šalių, kurių piliečiai jie yra, ambasadų darbuotojai. Šie paprastai domisi, kokiomis sąlygomis atlieka bausmes jų tėvynainiai, ar jie palaiko ryšius su savo šeimomis, kiek jie turi vaikų ir kokie santykiai su jais, pasirūpina atgaivinti nutrūkusius ryšius.
Dauguma Europos Sąjungos šalių ambasadų padeda sutvarkyti dokumentus tiems, kurie nori bausmę pabaigti atlikti savo šalyje, arčiau šeimos ir artimųjų. Bene vienintelė Vokietija laikosi principo, jog nusikaltėlis turi atlikti bausmę ten, kur nusikalto, tad neskuba susigrąžinti nuteistų savo piliečių.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
