Ilgą laiką savos valiutos turėjimą lietuviai suprato kaip labai svarbų nepriklausomybės aspektą. Žinant, kad šalies istorijoje buvo atvejų, kuomet nacionalinė valiuta buvo pakeista priverstinai, savanoriškas jos atsisakymas buvo sunkus žingsnis. Vis dėlto vis labiau globalėjančiame pasaulyje, siekiant ekonominės gerovės, tai tapo neišviangiama. Pirmas žingsnis link to buvo žengtas 2002 m., kuomet litas susietas su Euru. Viename iš pasirašytos stojimo į Europos Sąjungą sutarties punktų buvo nurodyta, kad Lietuva įsipareigoja ateityje įsivesti bendrą valiutą.
Ta ateitimi turėjo tapti 2007 m., sausio 1 d. Tačiau Lietuva, atėjus 2006 m. viduriui ir svarstant galimą šalies prisijungiimą prie eurozonos, neatitiko vieno iš esminių kriterijų – infliacijos normos. Todėl planai įsivesti Eurą buvo nukelti iki 2010 m. 2008 m., prasidėjus ekonominiai krizei, tapo aišku, kad Euro Lietuvoje nebus ir 2010 m. Galiausiai bendrą valiutą įsivesti pavyko nuo 2015 m. sausio pirmosios dienos. Buvo nutarta, kad litais dar bus galima atsiskaityti iki 2015 m. sausio vidurio, o mažiausiai iki liepos mėn. parduotuvėse kainos bus rašomos ir litais, ir eurais.
Valiutų pasikeitimą Lietuvos gyventojai pasitiko įvairiai. Vieni įžvelgė platesnes galimybes verslui: euras užtikrins ekonominį stabilumą, lems svaresnį Europos Sąjungos vaidmenį pasaulinėje arenoje. Kiti atvirkščiai prisibijojo, kad gali smarkiai išaugti kainos. Svarbu yra tai, kad kaldinant monetas buvo atsižvelgta į šalių nacionalinius jausmus – vienoje monetos pusėje pavaizduojant nacionalinį simbolį.
Įdomu tai, kad, nors visos Baltijos šalys kartu įstojo į Europos Sąjungą, Lietuva tapo paskutiniąją įsivedusia Eurą. Estija tai padarė pirmoji – 2011 m. Latvija – 2014 m.
Daugiau sužinoti apie svarbiausius šimtmečio įvykius ir atiduoti savo balsą galite ČIA!
