Pelenai ir suodžiai. Štai kas liko iš pievos Karklėnuose, visai greta Vilniaus. Prieš keletą dienų čia atvykusiems ugniagesiams teko kautis su ugnimi, išplitusia keturių hektarų teritorijoje. Vėjas pakankamai stiprus, kaip ir šiandien, tad sąlygos plisti ugniai yra palankios. Ji nukeliavo iki štai šio beržyno. Ugniagesiai sunerimo, kad ji nepersikeltų per geležinkelį, už kurio yra ir gyvenvietė.
Štai tokių išdegusių pievų, laukų, pamiškių plotų šiemet kaip niekada daug. Liepsnos jau išdegino 1300 hektarų žemės. O iš viso tokie, atvirų erdvių gaisrai sudaro daugiau nei trečdalį visų kylančių Lietuvoje per metus. Nors kol kas liepsnos žmonių gyvybių nenusinešė, gaisrai kyla vis arčiau gyvenviečių. Vilniaus rajono gyventojas Vitoldas rodo, kad ugnies liežuviai prieš kelias dienas siaubė pakalnę nuo jo sodybos nutolusią vos keliolika metrų.
„Dūmai tokie, kad net nesimatė namų, nieko. Dar smirda tais dūmais. Aišku bandėme (gesinti). Su grėbliais, kastuvais“, – pasakoja Vitoldas, greta kurio namų degė žolė.
Ir tokios vietovės į gaisrus atvykusiems ugniagesiams ne pačios dėkingiausios. Pavasarį pievos sunkiai pravažiuojamos, dažnai greta nėra vandens šaltinių, tad tenka gesinti štai taip – plakimu.
„Jei užsidegtų šis miškelis ir pušys tai būtų labai gaila, juk žmonės augino. Tame ir reikalas. Ir tik atrodo, kad tą gaisrą užgesina ir čia pat vėl dega“, – pasakojo Leokadija.
Ugniagesiai praneša, kad labiausiai pievos liepsnoja Vilniaus apskrityje. Taip pat ir greta Širvintų, Šalčininkų. Ir nors už pakarpos padegėją sučiupti pavyksta retai, ekspertai tikina, kad dažniausiai gaisrus tyčia sukelia tamsuoliai.
„Didžioji dalis kyla dėl tyčinės veiklos, bet kadangi teritorija yra didelė, labai sunku nuspėti kurioje vietoje bus padaromas nusikaltimas. Šiemet jau turime vieną traumuotą žmogų dėl žolės gaisrų. Taip pat gaisrai jau yra sunaikinę 6 pastatus, 52 pastatus mums pavyko išsaugoti“, – kalbėjo vyriausiasis specialistas Aurelijus Česūnas.
Dalis ūkininkų ar sodybų savininkų iki šiol galvoja, kad paprasčiau pernykšte žole atsikratyti ją uždegant, o ne šienaujant. Na, o tai, kad išdegusi žolė patręš dirvą ir po pirmo lietaus pajuodusios pievos sužaliuos sveikais augalais – mitas.
„Didelis pavojus derlingumui. Mokslininkai yra nustatę, kad net ir vienkartinis žolės deginimas nuo 5 iki 8 procentų sumažina dirvožemio derlingumą“, – tikino A. Česūnas.
O gamtininkai ir gamtos mylėtojai už galvų griebiasi išvydę štai tokius vaizdus. Liepsnojant pievoms žūsta šimtai įvairių rūšių gyvūnų. Ir tai ne tik įvairūs vabzdžiai, bet ir žinduoliai – kiškiai, ežiai. Taip pat supleška ir paukščių padėti kiaušiniai. Laimutis Budrys apgailestauja, kad tokie gaisrai gali sunaikinti ir retas rūšis. Beje, pasak gamtininko, iki 19 amžiaus žolės deginimas tikrai nebuvo lietuvių nacionalinė tradicija. Ji greičiausiai mūsų šalį pasiekė iš slaviškų valstybių.
„Jei pasižiūrėjus bestuburių rūšių vien sudėtį, tai jų yra šimtai. Tame tarpe ir ne viena dešimtis nykstantys, įrašyti į raudonąją knygą. Na pavyzdžiui ir visiems žinomas gražus paukštis tetervinas, jis irgi peri ant žemės“, – sakė gamtininkas Laimutis Budrys.
Už tyčinį žolės deginimą gresia baudos nuo 30 iki 350 eurų. Taip pat paskaičiuojama ir gamtai padaryta žala. Tad piromanų kišenė gali paplonėti ir keliais tūkstančiais eurų.
