Apie eutanaziją intensyviai diskutuojama visose šalyse, nesvarbu, kokia religija jose vyrauja, kokie įstatymai galioja. Tik ne Lietuvoje. Išgirdę žodį „eutanazija“, šalies medikai nutyla, o patys garsiai jo netaria. Nors dar praėjusiais metais atlikus gyventojų apklausą paaiškėjo, kad beveik pusė lietuvių šį procesą vertina teigiamai, medikai yra atsargesni. Daugelis griežtai sako „ne“, o kiti tiesiai neatsako. Deja, traumos, onkologinės ar širdies ligos gali taip suluošinti žmones, kad jie tampa našta ligoninei, visuomenei ir artimiesiems. Ir dažnai labiausiai kenčia patys.
Gyventi nori visi
Pagalvojus apie eutanaziją, pirmiausia kyla mintis, kad šis klausimas aktualiausias turėtų būti onkologinėmis ligomis sergantiems ligoniams. Tačiau Vilniaus universiteto Onkologijos instituto paliatyviosios terapijos ir skausmo gydytoja Janina Buterlevičiūtė tai paneigė. Daug metų su onkologiniais ligoniais dirbanti medikė pripažįsta, kad ši nemaloni tema kartkartėmis paliečiama. „Būna, kad pacientai, kenčiantys nežmoniškus skausmus, apie tai užsimena. Tačiau gavę nuskausminamųjų vaistų daugiau apie tai negalvoja. Esu mačiusi įvairių žmonių, sunkiau ar lengviau sergančių. Gerai žinau, kad kiekvienas, net ir mirštantis pacientas nori gyventi. Šis noras tampa ypač stiprus, kai žmogus suvokia, kad gyventi jam liko nebedaug“, – sakė J.Buterlevičiūtė. Anot jos, medikų tikslas – daryti viską, kad likęs gyvenimas pacientui būtų kuo geresnis, kokybiškesnis, be skausmo. Ir visai nesvarbu, kiek to gyvenimo liko. Todėl onkologiniams ligoniams gydymas niekada nenutraukiamas, o pasyvioji eutanazija nevykdoma. „Be to, ir onkologinių ligų eiga yra kitokia. Čia nebūna taip, kad sergantieji ilgai gulėtų komos būsenoje ar būtų prijungti prie gyvybę palaikančių aparatų. Jiems svarbiausia – numalšinti skausmą“, – tikino paliatyviosios terapijos gydytoja.
Legalizuota tik keliose valstybėse
Eutanazija gali būti aktyvi, kai atliekami specialūs veiksmai, kad ligonis mirtų (sušvirkščiama mirtina medikamentų dozė), arba pasyvi, kai specialiai nieko nedaroma siekiant, kad ligonis nemirtų (neskiriama ar nutraukiama gyvybę palaikanti priemonė, pvz., atjungiamas kvėpavimo aparatas). Šiandien pasaulyje dažnai taikoma pasyvioji eutanazija, kai labai sunkiai ir nepagydomai sergančiam ligoniui nebetaikomas gydymas, kuris tik pailgintų jo kančias. Tačiau Lietuvoje net ir apie tokią eutanazijos formą garsiai nekalbama, nors tikima, kad situacija čia niekuo nesiskiria nuo kitų šalių.
Diskusijų kilo ir poreikis legalizuoti eutanaziją kai kuriose ES valstybėse atsirado dar XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje. 2002 m. Nyderlandai tapo pirmąja pasaulio šalimi, legalizavusia eutanaziją. Ją leidžiama taikyti, kai pacientas beviltiškai serga ir kenčia nepakeliamus skausmus. Be to, jis pats turi būti kelis kartus vienareikšmiškai prašęs eutanazijos. Dabar aktyvi eutanazija, kai medikai turi teisę suleisti mirtinų medikamentų, legalizuota ir Belgijoje bei Liuksemburge. Šveicarijoje eutanazija įteisinta 1941 m., tačiau šioje šalyje leidžiama tik pasyvioji eutanazija, kurios metu žmogus turi suvartoti skirtus mirtinus preparatus, tačiau draudžiama jam padėti juos išgerti. Be to, vaistus skiriantis gydytojas negali būti suinteresuotas, kad pacientas mirtų. Lietuvos teisės aktuose eutanazijos atlikimo galimybė neįtvirtinta, tačiau Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas suteikia galimybę pacientams atsisakyti tam tikrų procedūrų ar gydymo.
Nori turėti galimybę rinktis
Dauguma šalies gyventojų norėtų turėti galimybę rinktis – mirti ar gyventi kenčiant. „Suprantu, kad legalizavus eutanaziją gali tekti atsidurti situacijoje, kai reikės sėdėti prie artimojo lovos, paskutinį kartą atsisveikinti ir žiūrėti, kaip jis išgeria letalią vaistų dozę. Pagalvojus apie tai, norisi sakyti „prieš“. Bet tai būtų neteisinga ir savanaudiška. Sėdėjau prie močiutės lovos, kuriai vėžys išplito į smegenis. Mačiau, kaip po truputį ji ima nesusigaudyti, kas vyksta, klausiausi, kaip ji šaukia iš skausmo, mačiau, kaip lėtai ir skausmingai jai teko palikti ši pasaulį. Leisti žmogui taip kankintis – nehumaniška. Todėl sakau tvirtą „už“, – teigė vilnietis Arūnas G. Panašiai mąsto ir Akvilė B. iš sostinės: „Iki šiol buvo įteisintas tik kankinimas iki mirties, kai žmogų didžiausiuose skausmuose laiko prijungtą prie aparatų tam, kad jis turėtų progą dar vieną dieną artimiesiems parodyti savo skausmo perkreiptą veidą. Jei legalu žmogų kankinti tol, kol jis miršta, tai kodėl turėtų būti nelegalu leisti jam numirti greičiau ir nesikankinant?“
Tai įdomu
2012 m. gegužę buvo atlikta gyventojų apklausa, kuria siekta išsiaiškinti, ar lietuviai pritartų tokiai eutanazijos procedūrai. 47 proc. respondentų teigė tam pritariantys. Kiek daugiau nei trečdalis (37 proc.) apklaustųjų nurodė, jog nepritartų eutanazijos įteisinimui, o 16 proc. apklausoje dalyvavusių respondentų tvirtino, jog šiuo klausimu neturi jokios nuomonės. Eutanazijos įteisinimui labiau pritaria 45–54 metų žmonės, žmonės, kurių pajamos – daugiau nei 1 100 Lt per mėnesį (vienam šeimos nariui). Mažiau tam pritaria 65–74 metų amžiaus žmonės, žmonės, turintys pradinį ar pagrindinį išsilavinimą, ir žmonės, kurių pajamos – 601–800 Lt per mėnesį (vienam šeimos nariui). Prieš eutanaziją griežčiau pasisakė pensinio amžiaus žmonės ir tie žmonės, kurių mėnesio pajamos mažos.
Eglė Valionienė
