Iki šiol karbonadai garuoja buvusio mėsos kombinato valgykloje. Klientų netrūksta ir viename prabangiausių anuomet restoranų Panevėžyje.
Prikelti seną gamyklos valgyklą naujam gyvenimui pasiryžęs jaunas panevėžietis su šeima sako, kad bus stengiamasi išsaugoti kuo daugiau interjero detalių. Dulkes nupūsti nuo senų kėdžių, baro, šviestuvų: „Mano draugės dekoratorės kai pamatė visa šią erdvę, tai sako, šviestuvus būtinai palikit, čia auksas tų patalpų.“
Buvusioje Autokompresorių gamykloje valgykla veikė nuo 1985-tų metų. Maždaug prieš dešimtmetį dėl krizės valgykla uždaryta. Anuomet ten pietaudavo vietinių gamyklų darbuotojai.
„Kai pradėjom remonto darbus, radom senas receptūras, išsistudijuosim, pažiūrėsim, kas buvo, dabar atsimenu, buvo kopūstų sriuba su pomidorų padažu“, – sako panevėžietis Laimis Paulavičius.
Tikimasi, jau pavasarį valgykla atvers duris. Tikslas, kaip ir anksčiau, pamaitinti gamyklos ir aplinkinių įmonių darbuotojus.
„Dienos pietūs mums bus prioritetas, kviesti žmones vėl prisiminti tuos senus laikus, pajausti tuos sentimentus, kurie čia dirbo“, – tęsia pašnekovas.
O kitame Panevėžio miesto gale, daugiau nei keturis dešimtmečius veikianti valgykla yra buvusio mėsos kombinato patalpose. Tiesa, didžiulis kombinatas bankrutavo jau daugiau nei prieš dvidešimt metų, o valgykla liko. Ir laikas joje lyg sustojęs. Tie patys stalai, kėdės.
Daugiau nei keturis dešimtmečius sukiojasi ir geriausia anuomet išrinkta kulinarė Zita. Ji bankrutavus mėsos kombinatui įkūrė savo įmonę ir liko dirbti tose pačiose patalpose.
„Žmonės tie patys daug metų eina, užaugo kartos, ateidavo su vaikučiais mažais, su žaisliukais, o dabar jau studentai“, – pasakoja Zita Tolvaišienė.
Moteris prisimena, anuomet kombinate dirbo virš tūkstančio darbuotojų. Į valgyklą valgyti eidavo ir viršininkai, ir paprasti darbininkai: „Buvo 25 kapeikos kombinato žmonėms ir žmonės turėjo talonėlius ir valgė. Įtikdavom, vedėjas buvo griežtas skoniui, visada paragaudavo, girdavo retai, bet sakydavo, nu jau šiandien pataikėt, skanu.“
Ir dabar valgyklos maistą panevėžiečiai giria, kaip ir anksčiau garuoja karbonadai, verdamas kompotas, kepamos spurgos.
„Ir anksčiau, buvo prieš 35 metus, kada teko dirbti, ir dabar taip pat skaniai valgom. Niekas nepasikeitė, darbuotojos sąžiningos, labai darbščios, pakalbina, ko nori, pataria, vienu žodžiu labai gerai, skanu“, – džiaugiasi valgyklos klientas Kazimieras.
„Labai skanu, visada tuščios lėkštės būna. Tokia nostalgija iš vaikystės, kažkas yra išlikę, tie stalai, kėdės, paveikslai tokie, indai, apsirengimas pačių darbuotojų“, – kalba valgyklos klientė Vaida.
Valgyklos savininkė patvirtina, valgykla tik kosmetiškai kaskart paremontuojama, daugiau viskas išlikę nuo mėsos kombinato laikų.
„Žmonės pradėjo sakyt, kad tokių valgyklų nebėra, tokių fotelių nebėra, to kas buvo anksčiau, visur vienodai yra. Ir pradėjom suprasti, gal ir reikia palikti taip, kaip yra“, – prisimena Zita.
Tikslą išlaikyti anuomet prabangaus restorano Panevėžyje stilių siekia ir ilgametė restorano „Žara“ vadovė, vėliau ir savininkė. Nuo pat atidarymo pradžios restoranui vadovavusi moteris sako ir naujų šeimininkų ieškojo tokių, kurie saugotų, kas buvo sukurta.
„Aš su sąlyga pardaviau, kad kol kas laikys tą stilių. Žinot, mados keičiasi, stiliai keičiasi, o kad ir tarybinė, bet vis tiek yra klasika, kitoks yra nei visoj Lietuvoj tie restoranai“, – sako ilgametė restorano vadovė Birutė Bernatonienė.
Kitąmet restoranas minės keturiasdešimtmetį. Tai buvo vienas iš paskutiniųjų sovietmečiu Panevėžyje statytų restoranų. Nors laikui bėgant teko atnaujinti sienų, kiliminę dangą, visa kita liko kaip buvę. Išsaugoti ir „Žaros“ pasididžiavimas – specialiai kurti šviestuvai, stiklo dekoracijos.
„Vieninteliai Lietuvoj tokie yra, gamino garsi stiklo meistrė Lipienės, pagal jos projektą , gamino Baltarusijoj, labai sunkiai gimė, tuo metu labai brangiai kainavo. Tai kai atsidarė buvo, turbūt, visos Lietuvos pasididžiavimas, važinėjo ekskursijos, žiūrėjo“, – pasakoja B. Bernatonienė.
Anuomet miegamajame rajone atidarytas restoranas tviskėjo prabanga.
„Banketinė sale buvo labai graži, iš Taškento važiavo siuvinėtoja, siuvinėjo, tiesiog meno kūriniai ant sienos buvo, staltiesės. Tuo metu gal du žiguliai kainavo tos visos staltiesės“, – prisimena pašnekovė.
Būta ir sunkmečių, tačiau restoraną, anot vadovės, pavyko išsaugoti. „Buvo sunkiausia pati privatizacijos pradžia, visi banditizmo metai, žmonės bijojo eit į restoranus, neturėjo pinigų, remontus daryt reikėjo, lankytojų nėra, algų iš ko mokėt nėra“, – aiškina ji.
Ilgametė restorano vadovė džiaugiasi, kad pavyko išgyventi ir pandemiją. Visą gyvenimą dirbusi panevėžietė sako labiausiai džiugina, kad sugrįžta senieji klientai. Nors pripažįsta, sulaukiantys įvairiausių replikų.
„Labai daug būna visokių, kad čia tarybinis restoranas, naftalininis restoranas. Kurie jau čia atidarymo laikais buvo jauni, tai jie su mielu noru prisimena, lanko, eina, visas šventes švenčia“, – teigia B. Bernatonienė.
Ilgametė restorano vadovė sako, kad čia pietavo ir prezidentai, ir svarbūs politikai iš užsienio.
