Apie tai, ko siekiame, kokių principų laikomės ir kokios šiandieninės visuomenės moralinės nuostatos, viešojoje erdvėje kalbama išties daug, bet dar dažniau pasigirsta kritikos, neva visuomenė prarado savo vertybes ir nemoka (o gal ir nebenori) saugoti to, kas tūkstantmečius mūsų tautai turėjo didelę išliekamąją vertę.
Artėjant penktajam Nacionalinių apdovanojimų konkursui, kovo 8-ąją naujienų tarnybos ELTA konferencijų salėje surengtoje diskusijoje „Kas Lietuvoje laikoma nacionalinėmis vertybėmis?“ buvo bandoma aptarti, kuo gyvena, kokias vertybes puoselėja šių dienų visuomenė ir kokios vertybės artimos šių dienų lietuviui bei ką iš tiesų galime laikyti nacionalinėmis vertybėmis.
Kas yra nacionalinės vertybės?
Spaudos konferencijoje dalyvavo dienraščio „Respublika“ apžvalgininkas Ferdinandas Kauzonas, kuris, paklaustas, kas galėtų būti vadinama nacionaline vertybe, sakė : „Kas yra nacionalinis – dar galiu nujausti, bet kas yra vertybė – jau nebesuprantu“, – juokavo pašnekovas ir pridūrė, kad jei tai būtų lengvas klausimas, šiandien visuomenė nejaustų tokių slogių nuotaikų, kaip kad yra dabar.
F. Kauzonas prisiminė vieną šiuolaikinio meno performansą, kuomet menininkas palypėjęs ant pakylos nusimovė kelnes ir pabandė pataikyti išmatas į apačioje esantį taikinį. „Tokio meno taikiniais tampame visi“, – kalbėjo apžvalgininkas.
Diskusijoje dalyvavusi menotyrininkė Gražina Drėmaitė, kalbėdama apie nacionalines vertybes, sakė: „Džiugu, kad visuomenė stebi, kas brangu Lietuvai, kokie žmonės brangūs. Šiandien ypač aktualu kalbėti apie tai, kurie žmonės ir kuo nusipelnė Lietuvai. Nacionalinės vertybės – tai žmonės, kurie paliko ryškų pėdsaką istorijoje, kultūroje.“
Miesto centre – pasivaikščiojimas su žodynu?
Diskusijos matu provokuojančio klausimo iš Gedimino Jakavonio sulaukė Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė. Paklausta, kodėl šiandien sostinės senamiestyje sunku išsiversti be anglų kalbos žodynėlio, nes daugybė iškabų ir kitų viešųjų užrašų yra nelietuviški, sakė: „Šį klausimą adresuočiau ne komisijai ar institutui, bet Seimui. Pati esu rengusi akciją, kurios metu į V. Kudirkos aikštę buvo atvežti stendai su vaizdais iš kitų Europos didmiesčių: palyginus šiuos vaizdus su tuo, ką nesunku pastebėti Vilniuje – skirtumas akivaizdus, tik Vilniuje pasitaikė daugiausiai užrašų svetimomis kalbomis.“
Pašnekovė akcentavo, kad iki šiol nepriimta nauja lietuvių kalbos įstatymo redakcija, nors jos svarstymai vyko dar praėjusios kadencijos Seime ir šioms problemoms spręsti nuolat pritrūksta politinės valios.
„Gerbiu pamatines ir nacionalines vertybes. Nemanau, kad esminės vertybės kinta, esu įsitikinusi, kad kiekvienam žmogui svarbi šeima, miestelis, kaimas ir pan. Kiekvienam svarbu tauta, valstybė. Žinoma, kartais šias vertybes gožia socialinis triukšmas, populiarioji kultūra, bet juk jos tokia funkcija – būti ir dominuoti. Tačiau tai jau mūsų problema ir kiekvienas, kuris mėgsta peikti savo valstybę, turėtų pajusti, kad peikdamas šalį tam tikra prasme peikia save“, – kalbėjo pašnekovė.
Moters teigimu, viena pamatinių mūsų tautos vertybių yra kalba. „Atlikome maža eksperimentą, prašėme lietuvių, latvių ir islandų nurodyti tris dalykus, kurie, jų nuomone, yra jų tautos vertybės. Lietuviai nurodė krepšinį, grybavimą ir kalbą, latviai – ledo ritulį, kalbą, islandai teigė, kad labai svarbu vulkanai, mažieji arkliukai ir taip pat kalba.“
Diskusijoje dalyvavęs Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys kalbėdamas apie vertybes sakė:„Vyksta labai akivaizdus atsigręžimas į identiteto dalykus. Prieš keletą metų teko dalyvauti viename jaunimo festivalyje Italijoje, kur renginio metu įjungė LRSR himną ir jaunuoliai iš Lietuvos sustabdė šį himną, atsistojo prie mikrofono ir užtraukė tautinę giesmę. Mes, vyresni, būtume pastovėję scenoje, ramiai nulipę ir pajuokave, kad mūsų himno nežino, bet scenoje būtumėme pabuvę, nes esame „kultūringi žmonės“.
Viceministro teigimu, šių dienų jaunimo pilietiškumas ir vertybės atsiskleidžia jiems aktyviai dalyvaujant įvairiose akcijose ar prisidedant prie bendrų talkų.
