Virginija Motiejūnienė, LRT televizijos laida „Panorama“, LRT.lt
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskio bibliotekoje atidaryta paroda, skirta Tarmių metams. Joje eksponuojama lietuvių tarmėtyros dokumentika – monografijos, tarminių tekstų rinkiniai, žodynai, kuriuos Tarmių metais norėta parodyti visuomenei.
Parodoje per kalbos tarmes tyrusių mokslininkų darbus stengiamasi atskleisti įvairius lietuvių tarmėtyros laikotarpius nuo XIX amžiaus vidurio iki šių dienų. Pirmą kartą viešai rodoma Antano Baranausko tarmių klasifikacija, apėmusi tuometę Kauno guberniją. Kalbos ir spaudos draudimo laikotarpį primena Kazimiero Jauniaus tarmių aprašai, išspausdinti rusiškuose to meto kalendoriuose. Tarpukario Lietuvoje prasideda kokybiškai naujas lietuvių dialektologijos laikotarpis, iliustruojamas kalbininko Antano Salio, profesoriaus Jurgio Gerulio darbais.
„To meto Švietimo ministerija rengė kursus, kaip tirti lietuvių tarmes. Kursus skaitė ir vadovavo profesorius Gerulis. Nors kursai nemokami, studentai turėjo pasirašyti pasižadėjimą ištirti gimtąją tarmę. Ir Elžbieta Mikalauskaitė, ir Jonikas, ir Juozas Senkus savo pasižadėjimus įvykdė. Ir tai yra labai svarbu“, – kalbėjo Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vadovė prof. dr. Danguolė Mikulėnienė.
Profesorė sako, kad ir šiuo metu Lietuvoje atliekami geolingvistikos tyrimai, užrašomi tarminės kalbos pavyzdžiai. Aplankyta daugiau kaip 700 gyvenamųjų vietovių Lietuvoje ir 15 užsienyje, jau sukauptas XXI amžiaus pradžios lietuvių tarmių garso archyvas. Pasak mokslininkės, dvi mūsų tarmės – aukštaičių ir žemaičių – kol kas yra išlikusios.
„Maišosi kalbos, galime sakyti, kad kinta ir tarmės, bet jos nemiršta. Šiaurės žemaičių patirtis ir Rytų aukštaičių panevėžiškių patirtis rodo, kad ribos yra dar išlikusios ir gana aiškios“, – tikino D. Mikulėnienė.
Pasak mokslininkės, tarmiškai kalbantys žmonės yra dvikalbiai: jie moka bendrinę lietuvių kalbą ir kalba tarmiškai.
