Po dviejų tragiškų pilotų žūčių pasaulio trasose Lietuvos ralio, motociklų ir žiedinių lenktynių atstovai pasakojo apie savo kraupiausias avarijas ir šio sporto pavojingumą.
Pasaulį praėjusį mėnesį sukrėtė dvi autosporto tragedijos. „IndyCar“ lenktynėse Las Vegase tragiškai žuvo 33 metų britas Danas Wheldonas, o Malaizijos „MotoGP“ lenktynės pasiglemžė 24 metų italo Marco Simoncelli gyvybę.
„Esu sukrėstas to, kas nutiko abiem lenktynininkams, tačiau, deja, turime pasakyti, kad toks jau tas gyvenimas“, – po žūčių kalbėjo „Formulės-1“ lenktynių legenda Michaelis Schumacheris. Mirusiems lenktynininkams pagarbą išreiškė visas autosporto pasaulis pradedant „Formulės-1“ pilotais ir baigiant motociklininkais.
Avarija patrumpino pirštus
Vienas pajėgiausių ralio meistrų Lietuvoje, nuo 1999 metų iškovojęs daugiau nei 300 pergalių ne tik Lietuvos, bet ir Europos bei pasaulio raliuose, Vytautas Švedas per netrumpą karjerą yra patyręs ne vieną avariją, tačiau sporto pavojingumo nesureikšmina.
„Ši sporto šaka yra tik šiek tiek pavojingesnė už šaškes ar šachmatus. Ten juk irgi visko gali būti – jei labai laiminėsi prieš oponentą, jis paims žaidimo lentą ir tvos tau per galvą“, – juokėsi V. Švedas.
– Kiek avarijų per karjerą yra tekę patirti? – paklausėme ralio lenktynininko.
– Po kiekvieno incidento stengiuosi avarijas užmiršti, nes tuomet krenta motyvacija ir psichologinis nusiteikimas. Bet kiekvienam sportininkui tenka patirti avarijas. Esu turėjęs vieną nemažą incidentą savo karjeros pradžioje, kuriame netekau dalies rankos pirštų.
Tuomet koją pakišo jaunatviškas maksimalizmas, patirties trūkumas. Mašina apsivertė, o aš nežinojau, ką daryti, anksčiau tokioje situacijoje nebuvau. Automobilyje esi labai saugus, tave laiko diržai, sėdi sportinėje sėdynėje. Vienintelė kūno dalis, kuri yra neapsaugota – rankos. Juk jos turi ir vairuoti, ir bėgius perjunginėti.
Tuomet, kai automobilis pradeda verstis ir žemė maišosi su dangumi, patyrę lenktynininkai žino, kad rankos turi būti arba priglaustos prie krūtinės arba tvirtai įsikibusios į vairą. Kitaip nesvarumo būsenoje rankos tabaluoja, kur papuola. Mano atveju tuo metu, kai automobilis stogu trenkėsi į žemę, rankos atsidūrė tarpelyje tarp saugos rėmo ir stogo konstrukcijos. Todėl stogas prispaudė pirštus. Taip teko atsisveikinti su keliais centimetrais vienos rankos pirštų. Tai pamoka, kurios daugiau tikrai nenorėčiau kartoti.
V. Švedas ir Ž. Sakalauskas (nuotr. asm. archyvo)
– Ką reikėtų keisti, kad lenktynininkų žūčių trasose sumažėtų arba jų galima būtų išvengti?
– Abi mirtys trasose buvo labai nelaimingi atsitiktinumai. Niekada trasos saugumas nebūtų nieko pakeitęs toje situacijoje, kurioje žuvo M. Simoncelli, kai kitas motociklininkas per jį pervažiavo.
„IndyCar“ lenktynių atvejis taip pat keistas. Aš nelabai suprantu amerikietiškų lenktynių, kai žmonės kaip kamikadzės važiuoja 300 kilometrų per valandą greičiu. Ten tragedijos išvengti nebuvo įmanoma. Jei važiuoji tokiu greičiu per sekundės dalį sustoti negali, privalai išvengti varžovų, o kai pamatai prieš save automobilių sienelę, belieka tik pasimelsti.
Bet tarptautinė automobilių sporto federacija turi imtis kažkokių veiksmų, kad sustiprintų saugumą „IndyCar“ lenktynėse. Girdėjau, kad dabar svarstoma uždaryti formulių kapsules. D. Wheldono mirtis taip pat buvo atsitiktinumas – jis važiavo milžinišku greičiu ir pačiu netinkamiausiu kampu, šalmu trenkėsi į apsauginę sieną. Čia vienas iš tūkstančio atvejų.
„IndyCar“ lenktynėse – siaubinga avarija (nuotr. SCANPIX)
– Kokia suma yra draudžiama jūsų gyvybė?
– Esu apsidraudęs gyvybę pakankamai logiška suma. Lietuvos automobilių sporto federacijos rekomenduojama suma yra viena, o aš esu ją šiek tiek padidinęs.
Saugumo didinimas neįmanomas
23 metų perspektyvusis Lietuvos lenktynininkas Jonas Gelžinis neslepia, kad dvi kraupios avarijos įvyko, jo nuomone, pavojingiausiose lenktynių šakose. Anot kauniečio, žiedinės lenktynės, kuriose dalyvauja pats, yra beveik nepavojingos ir jose sportininkas nepatyrė avarijų.
Jonas Gelžinis Komandos nuotr.
– Kokia buvo didžiausia jūsų karjeros avarija? – paklausėme jaunojo lenktynininko.
– Anksčiau dalyvaudavau ralio lenktynėse. Ir Visagino ralyje teko patirti gana didelę avariją. Išslydau iš trasos ir trenkiausi į medį. Mašina buvo sumaitota nepataisomai, aš pats praradau sąmonę kelioms sekundėms, bet viskas baigėsi gerai. Žiedinėse lenktynėse nepatyriau nė vienos avarijos. Man atrodo, žiedinės lenktynės pačios saugiausios. Apskritai, autosportas pavojingas dažniausiai atrodo tik senyviems žmonėms.
– Kurios lenktynės, jūsų nuomone, yra pačios pavojingiausios?
– Manau, pačios pavojingiausios yra motociklų lenktynės, taip pat pavojingas „Formulės – 1“ čempionatas, „IndyCar“ serija. Ten viskas vyksta lauke, greičiai milžiniški. Yra rizika išslysti iš trasos, atsitrenkti į kliūtis.
Jonas Gelžinis Škotijoje. Komandos nuotr.
– Ar lenktynių trasos yra pakankamai saugios?
– Europoje visos trasos yra saugios. Lietuvoje trasos neatitinka saugumo reikalavimų, bet sportininkai vis tiek jose lenktyniauja. Tačiau yra ir pripažintų trasų, pavyzdžiui, Niurburgringas – žaliasis pragaras Vokietijoje. Pripažinta trasa, bet ji be proto pavojinga, nes atitvarai yra labai arti. Visgi lenktynininkai ten važiuoja ir jiems tai patinka.
– Ką reikėtų keisti, kad išvengtume lenktynininkų žūties atvejų?
– Paskutinės dvi tragedijos įvyko kaip tik tose lenktynėse, kurios, mano nuomone, pačios pavojingiausios. Nežinau, kaip motociklai galėtų būti saugesni, bet net man šis sportas atrodo arti nuo nelaimės. Kalbant apie „IndyCar“ lenktynes, manau, amerikiečiams patinka būtent tas pavojingumas. Jie važiuoja ratu ir prie pat tvoros. Tačiau čia daug ko nepakeisi – labai daug žmonių tai žiūri ir daug kas nori ten važiuoti. Nelaimės pasitaiko, visi tai nuryja ir gyvena toliau.
Po avarijų lenktynininkai atsistoja ir nueina
Motosporto klubo „Dolce Moto“ atstovas, vienas geriausių motociklininkų Lietuvoje Šarūnas Pladas atskleidė, kad trasoje gana dažnai galima pamatyti į M. Simoncelli avariją panašias situacijas, tačiau dažniausiai po jų sportininkai lieka sveiki.
„Esu patyręs avarijų, be to neįmanoma būti lenktynininku. Tačiau trasoje esu susilaužęs ranką – tai buvo didžiausias mano avarijos padarinys“, – sakė Š. Pladas.
– Ar matėte epizodą, kuriame žuvo M. Simoncelli? – paklausėme motociklininko.
– Taip, be abejo, mačiau. Galiu pasakyti, kad tokie epizodai motociklų lenktynėse pasitaiko labai retai. Šiais metais dalyvauju Lenkijos čempionate ir ten viena iš situacijų buvo labai panaši. Taip pat vienas sportininkas krito, kitas per jį pervažiavo. Vaizdas buvo labai kraupus, bet abu lenktynininkai atsistojo ir nuėjo. Dažniausiai po tokių avarijų būna tik sudaužytas motociklas, bet vairuotojai lieka sveiki.
Tragiškas incidentas trasoje (nuotr. SCANPIX)
– Ko reikėtų imtis, kad sumažėtų tokių kraupių atvejų?
– Jeigu kalbant konkrečiai apie Malaizijos GP epizodą, čia jokios saugos priemonės negali padėti. Kad ir kokia būtų saugi trasa, išvengti nelaimės nebuvo įmanoma, galima tai pavadinti nelaimingu atsitikimu.
Svarbiausia motociklų sporte turi būti saugi trasa. Tai padeda sumažinti nelaimingų atsitikimų skaičių. Visos pasaulinio lygio trasos yra saugios ir Malaizijos trasa, kurioje vyko „MotoGP“ lenktynės taip pat atitiko visus saugumo reikalavimus. Saugi trasa yra ta, kurioje sportininkas nukritęs turi pakankamai erdvės čiuožti ir neatsitrenks į atitvarus, stulpus ar kitas kliūtis.
– Kokios trasos nesaugios?
– Pavyzdžiui Kačerginės „Nemuno žiedo“ trasa neatitinka pasaulinių standartų. Bet lyginant su važinėjimu gatvėje tai, be abejo, žymiai saugiau.
– Kokia suma draudžiama jūsų gyvybė?
– Kiekvienas sportininkas turi turėti sportinį draudimą. Minimali suma turėtų būti 10 tūkst. litų.
Š. Pladas (nuotr. asm. archyvo)
Automobilis iškirto miško egles
Daugkartinis ralio čempionas, įvairių turnyrų tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų laimėtojas Stasys Brunza atskleidė, kad per savo karjerą trasose matęs nemažai kraupių avarijų.
„Turėjau dvylika sunkių avarijų per lenktynes ir treniruotes, bet, kaip matote, esu sveikas. Dėl to, kad yra patikimos saugos priemonės. Pavyzdžiui, „Formulėje-1“ automobilių konstrukcijos labai patikimos ir nepaisant milžiniškų greičių, pastaraisiais metais žuvusiųjų nėra,“ – teigė jis.
– Kokios saugos priemonės taikomos ralyje? – paklausėme legendinio ralio lenktynininko.
– Automobilis labai tvirtas, jame yra saugos lankai, kurių gamyba griežtai kontroliuojama. Lenktynininkai apsivilkę nedegančiais kostiumais. Taip pat lenktynininkus saugo diržai, kuriuos lengva atsegti ir pasitraukti iš automobilio esant pavojingai situacijai.
– Sakėte, kad patyrėte dvylika avarijų. Kuri iš jų buvo kraupiausia?
– Tai galima pavadinti techniniais įvykiais. Daugeliu atveju, mašinas tekdavo išmesti. Pavyzdžiui, Vokietijoje paslydome ant šlapio asfalto ir įvažiavome į mišką. Automobilis nuvertė devynias egles, net ne eglutes. Jas reikėjo nupjauti, nes tarp jų įstrigo automobilis. Tačiau patys išlipome, atsisėdome ant kelmo ir žiūrėjome, kaip kiti važiuoja. Bet esu matęs ir kraupių dalykų. Pavyzdžiui, vieni bulgarai prie pat finišo apsivertė, ant stogo įkrito į griovį. Todėl negalėjo atidaryti durų, automobilis užsidegė ir jie sudegė kartu su juo.
TIK FAKTAI
Paskutinės tragiškos avarijos „Formulėje-1“ įvyko 1994 metais, kai per tą patį savaitgalį Imoloje (Italija) žuvo Rolandas Ratzenbergeris ir Ayrtonas Senna. Nuo 1994 metų „IndyCar“ lenktynėse gyvybės neteko net septyni sportininkai.
Paskutinį kartą motociklininkas „MotoGP“ lenktynėse žuvo 2003 metais Japonijoje. Tuomet trasa pasiglemžė japono Daijiro Katoh gyvybę.
2007 metais Kaune Lietuvos automobilių ralio atvirame čempionate Prienų rajone žuvo lenktynininkas Rolandas Šaduikis.
A. Sennos žūtis:
Avarija, pražudžiusi Daijiro Katoh:
R. Šaduikio „Honda Civic“ ekipažas po tragiškos avarijos:
