Lietuva ir Lenkija dar nekariauja ir vargu ar kariaus, kol abi priklausys NATO, tačiau santykių aiškinimasis žiniasklaidoje kartais panašus į karo propagandą.
Žodžiai „santykių pablogėjimas“ didelio siaubo nesukelia, o žodis „karas“ skamba baisokai. Ar „blogi santykiai“ nėra karas, priklauso nuo pasirinktos karybos teorijos.
Beribis karas
Visi kažką girdėjo apie informacinius, propagandos karus. Nesileisdamas į šiuolaikinės karybos apžvalgą priminsiu, kad yra „nevaržomo karo“ ar „beribio karo“ (unrestricted warfare) teorija, kurią išplėtojo du komunistinės Kinijos kariškiai.
Autoriai nagrinėjo būdus, kuriais kariniu ir ekonominiu požiūriu silpnesnė Kinija gali pakenkti stipresniam priešininkui – tarkime, JAV. Tai kova tarptautinės teisės priemonėmis, ekonominis karas, programišių atakos, terorizmas. Nieko iš esmės naujo.
Pateiksiu „beribio karo“ pavyzdžių. Dėl šventos ramybės parinkau tokius, kurie nesusiję su Lietuva ir Lenkija.
Seniai taikoma Kinijos ekonominės ekspansijos priemonė yra dirbtinai palaikomas žemas Kinijos valiutos kursas, kuris priveda prie nuolatinio prekybos disbalanso Amerikos nenaudai. Kita vertus, jeigu „Ekonominio smogiko išpažintyje“ parašyta tiesa, JAV daugelyje valstybių vykdo ekonomines diversijas.
Žinoma, kad Kinija šnipinėja Amerikoje. Savo ruožtu JAV kompanijos, pavyzdžiui, IBM, papirkinėja Kinijos pareigūnus. JAV, kada kariauja, papirkinėja priešų vadus, kaip tai buvo Irake. Bet pati Amerikos valdžia neapsaugota nuo korupcinių atakų, pvz., iš Pietų Korėjos, Izraelio pusės.
Didelį rūpestį JAV šiuo metu kelia tai, kad Kinija siekia pranašumo kibernetinio karo srityje. Žvelgiant iš kitos pusės, triukšmingas rūpestis dėl Kinijos programišių laikytinas Amerikos informacinio karo veiksmu.
Senovės kinų strategas Sun Tzu dabar be saiko cituojamas vadybos knygose. Ričardas Gavelis aptiko jo pėdsakų sostinėje („Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“). Įkvėptas tos dvasios (nežinau, kieno labiau – R. Gavelio ar Sun Tzu) panagrinėsiu Lietuvos ir Lenkijos konfrontaciją. Kalbant apie nesmurtinę kovą, atsiras vietos ir pavadinime paminėtiems veikėjams: Vytautui Landsbergiui ir Waldemarui Fydrychui, pravarde Majoras.
Lietuvių placdarmas – istorinė klėtelė
„Beribio karo“ teorijoje kova teisinėmis priemonėmis vadinama teisiakove (lawfare).
Česlavas Okinčicas tiesiai šviesiai teigia, kad Švietimo įstatymas, dėl kurio rugsėjo pradžioje streikavo lenkų mokyklų moksleiviai, yra Lietuvos valstybės kerštas Lenkijai ir lenkams. Kitaip tariant, kai kurie lenkai tai suvokia, kaip kovą (šio straipsnio terminais – teisiakovę).
Lenkija aukščiausiu valstybiniu lygiu nuolatos kartoja, kad Lietuvos teisės aktais nustatyta lenkiškų pavardžių rašyba, vietovardžių žymėjimas lenkų gyvenamose teritorijose bei Švietimo įstatymas riboja Lietuvos lenkų teises.
Įsivaizduojant, kad Lietuva minėtais klausimais užėmė tam tikrą teisiakovės placdarmą, lengva pastebėti lietuviškų ir lenkiškų pajėgų asimetriją.
Įstatymus, kurie netenkina Lenkijos, priėmė, keitė ir naikino Lietuvos Seimas. Ką nors pakeisti irgi gali tiktai demokratiškai išrinktas Seimas. Įstatymų leidyba – ilgai trunkantis dalykas, priklausantis nuo partijų valios, kuri savo ruožtu derinama prie rinkimų ciklų. Lietuviškos teisiakovės pajėgos yra gremėzdiškos, joms negalima vadovauti iš vieno centro.
Lenkų pajėgų veikimas beveik nesuvaržytas. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis gali kritikuoti Lietuvą, kada jam šauna į galvą, taip pat ir premjeras Donaldas Tuskas gali reikiamu momentu išsireikalauti susitikimo su mūsų premjeru Andriumi Kubiliumi, Lenkijos buvęs prezidenta Lechas Walęsa gali demonstratyviai atsisakyti Lietuvos apdovanojimo, Lenkijos dabartinis prezidentas Bronislawas Komorowskis gali šmaikštauti apie lietuvišką ožką, kuri neina prie lenkiško vežimo.
Išvardyti lenkų viešųjų ryšių veiksmai atrodo įspūdingiau nei smulkmeniški lietuvių aiškinimai, kodėl sunkiai pakeičiami Lietuvos įstatymai yra teisingi.
Lenkai panašūs į judrius šaulius, kurie veiksmingai kovoja su kovinių dramblių daliniu. Ant dramblių įsitaisiusiems lietuviams belieka propagandos priemonėmis aiškinti, kodėl jie gina pozicijas, iš kurių, tiesą sakant, negali greitai pasitraukti dėl dramblių nerangumo.
Lietuviškam teisiakovės placdarmui tinka ir kitas palyginimas. Pozicijų gynyba regimai panaši į lietuviams gerai žinomas kovas dėl kalbos išsaugojimo, Lietuvos sienų įtvirtinimo. Prisimenant, kad bent keli lietuvių kultūrai reikšmingi dalykai sukurti klėtyse (Baranausko, Kudirkos klėtelės), teisiakovės placdarmą galima lyginti su klėtele, kurioje užsitvėrę lietuviai atsišaudo nuo lenkų, siekiančių užteršti lietuvišką abėcėlę, užtemdyti lietuvišką vietovardžių kilmę, riboti valstybinės lietuvių kalbos vartojimą.
Klasikiniame kiniškame veikale apie 36 strategemas aprašoma situacija, nusakyta vaizdiniu: „patrauk kopėčias, kada priešas užlips ant stogo“ (28-ji strategema).
Lietuvių pajėgos atrodo užėmusios poziciją ant istorinės klėtelės stogo, nuo kurio lenkai staigiu informaciniu puolimu patraukė kopėčias. Lietuviai negali greitai nusileisti ant žemės todėl, kad pozicijos pakeitimas susijęs su ilgai trunkančia įstatymų leidyba. Be to, pozicijų pasitraukimas reikštų, jog Lenkijai ir lenkams padaryta nuolaidų, o tai žeistų lietuvių savigarbą.
Tolimesni lenkų veiksmai priklauso nuo to, ko jie iš tiesų siekia. Viena vertus, lenkams gali būti visai paranku apgultus lietuvius laikyti ant klėtelės stogo – kitaip tariant, lenkams iš tiesų nelabai reikia tų nuolaidų, dėl kurių jie kovoja. Kita vertus, galima apeiti klėtelėje užspeistus lietuvius ir veikti visai kitoje erdvėje.
Apylanka veda į virtualybę
Lietuviškomis raidėmis užrašytos pavardės gerai atrodo pasuose, tačiau jau Vilniaus aerouoste, pvz., Šarūnas Žvairūnas tampa europiečiu, ir biliete įrašoma „Sarunas Zvairunas“.
Lietuvoje vis dar svarbu, kokia raidė rašoma pase – „s“ ar „š“, kadangi pagal pavardę nustatoma tapatybė. Ateityje ėmus masiškai taikyti kitokius tapatybės nustatymo būdus – pvz., pagal akies rainelę, pavardžių reikšmė sumažės. Ginčai dėl tautinių mažumų pavardžių rašybos Lietuvoje nebeteks ir dabar jau nedidelės praktinės reikšmės. Beliks vien politinė reikalo pusė – ką galima ir ko negalima leisti tautinėms mažumoms.
Mano nuomone, dvikalbės vietovardžių lentelės praktiškai bevertės. Vietiniai gyventojai paprastai žino, kaip vadinasi kokia nors vietovė ar gatvė, o atvykėliams dviejų pavadinimų gali būti per daug. Tačiau dvikalbės lentelės kitose šalyse daromos būtent dėl vietinių gyventojų: tai politinis ženklas, reiškiantis tautinės mažumos buvimą.
Atvykėliai orientuojasi pagal žemėlapius, kurie vis mažiau popieriniai, vis labiau virtualūs. Vilniuje galbūt niekada nebus lentelių su gatvių pavadinimais keliomis kalbomis. Taigi nebus politinio gatvių ženklinimo, kuris primintų apie vilniečius lenkus.
Bet įsivaizduokime tokį dalyką: po Vilnių vaikštinėja žmogus ir vis pasižiūri į kompaktišką kompiuterį ar išmanųjį telefoną; per ausinę dar ir pasiklauso. Tai, ką jis mato ir girdi, yra informacija apie jo lankomas vietas. Ji gali būti išdėstyta lenkiškai, jos istorinis turinys gali būti toks, kad viešojoje erdvėje dėl to kiltų lietuvių protestai.
Tarkime, eidamas per Vilnių žmogus gali klausytis išsamaus pasakojimo apie „Aušros vartų“ operaciją, kurios metu Armija Krajowa ir sovietų pajėgos 1944 m. liepą užėmė Vilnių. Ir niekas nesužinos, nei ką jis klauso, nei ką galvoja, kol jis pats apie tai garsiai nepasakys.
Pateiktas pavyzdys nėra visai iš piršto išlaužtas. Egzistuoja lenkiška „Facebook“ tinklo grupė „Operacja „Ostra Brama“, Akcja „Burza“, Armia Krajowa“. Grupės puslapyje patalpinta gana nedaug informacijos, ir ją stebinčių žmonių negausu – š. m. rugsėjo pradžioje buvo 15.
Įsivaizduokime, kad, mostelėjus paslaptingai burtų lazdelei, grupės stebėtojų skaičius išauga dešimtis ar net šimtus kartų. Puslapyje padaugėja medžiagos, ji tampa įdomesnė, aštresnė ir... dar labiau prieštaraujanti tai istorijos versijai, kurią norėtų įtvirtinti Lietuvos valstybė.
Tokių permainų priežastis paprasta. Kažkas suprato, kad „Facebook“ tinka alternatyviniam Lietuvos lenkų švietimui. Lenkų mokyklų mokytojai patarė tėvams ir vaikams tapti tos grupės nariais ir stebėtojais.
Tuo pat metu Lietuvos vyriausybės klerkų širdys minkštėja, kadangi jie gauna dešimtis elektroninių laiškų, kuriuos gražiai lietuviškai parašo tie patys mokytojai – jie dėkojo Lietuvai už Vilnijos kompiuterizaciją.
Išlošiai ir nuostoliai
Kovos dėl pavardžių ir vietovardžių nėra lošimai su nuline suma. Negalima sakyti, kad lenkams išlošus „w“, lietuviai tą „w“ praloš, kadangi raidės „w“ lietuvių abėcėlėje kol kas nėra.
Ne taip yra su Švietimo įstatymu, dėl kurio lūžta ietys. Įstatymu kuriamos sąlygos, prie kurių lenkiškų mokyklų abiturientai bus geriau parengti kovai dėl darbo vietų. Oficialiai tai vadinama lygių galimybių sudarymu visiems.
Lygiavos pasekmė bus ta, kad lietuviškų mokyklų abiturientų konkurencinės sąlygos pablogės. Vadinasi, galima kalbėti apie nulinę sumą, kadangi lenkų išlošis yra lietuvių nuostolis. Nuostolis dar ir dėl to, kad, anot premjero Andriaus Kubiliaus, lenkiškų mokyklų mokinio krepšelis yra 20 proc. brangesnis.
Kalbant sporto terminais, yra gana stipri lietuvių komanda ir silpnesnė vietos lenkų komanda. Lietuvos valstybė už mokesčių mokėtojų pinigus siekia timptelėti lenkų komandą į viršų.
O lenkai šias pastangas vertina kaip bandymą juos nutautinti. Iš esmės lenkai lyg ir ne prieš įstatymą, tačiau jo įgyvendinimas jiems atrodo per greitas. Situacija absurdiška – Lietuvos valstybė užsispyrė truks plyš daryti gerą žmonėms, kurie aiškiai pasakė, kad to nenori.
Lietuvos politikos sėkmę galima vertinti keliais būdais. Pirmas – kiek ilgai bus atsilaikyta Lenkijos ir vietos lenkų spaudimui pakeisti Švietimo įstatymą ar jo įgyvendinimo sąlygas. Lenkijos prezidento B. Komarowskio žodžiais – kiek ilgai „ožka neis prie vežimo“. Sėkmės rodiklis šiuo atveju – kuo blogesni santykiai su Lenkija. Jeigu jie gerėja dėl Lietuvos nuolaidų, vadinasi, ji neatlaikė.
Kitas rodiklis – lenkų abiturientų sėkmė. Kuo daugiau lietuvių jie aplenkė konkuruojant dėl darbo vietų, tuo geriau veikia Lietuvos švietimas.
Apibendrinkime – Lietuva pasirinko tokią politiką, kad jos sėkmę išreiškia kuo blogesni santykiai su Lenkija ir kuo didesnės lietuviškų mokyklų abiturientų nesėkmės darbo rinkoje.
Lietuvos švietimo politikos galimos ilgalaikės pasekmės – pagausės Lietuvos piliečių lenkų, kurie savo politinius reikalavimus dėstys puikia lietuvių kalba. Kai kurie iš jų gebės ramiai, bet įtikinamai ir, be abejo, lietuviškai paaiškinti, kodėl teisinga manyti, kad 1939 m. rudenį prasidėjo lietuviškoji Vilniaus krašto okupacija.
V. Landsbergis prieš Majorą
Dabartinė Lietuvos ir Lenkijos konfrontacija yra nesmurtinė. Matyt, abi pusės supranta, kad labai praloš tie, kurie pirmieji imsis represijų, arba kuriuos bus galima apkaltinti smurto organizavimu.
Lietuvos valdžia ir lenkų politikai iš skirtingų pusių pajudino jaunuomenę, kuri tik ir laukia progos, kad išlietų savo chuliganišką kūrybiškumą. Kokią kryptį pasirinks vyresnieji „meno vadovai“?
Lenkija turi šlovingą pilietinio nepaklusnumo tradiciją. Ir „meno vadovų“ ten būta visokių. Vienas jų – Waldemaras Fydrychas, pravarde Majoras, įkvėpęs „Oranžinę alternatyvą“.
„Oranžinė alternatyva“ – tai pilietinio protesto sąjūdis, kuris Lenkijos komunistiniam režimui pasiekus finišo atkarpą reiškėsi kaip gatvės absurdo teatras. Šįmet būta masinių veiksmų Baltarusijoje, kurie kažkiek priminė Majoro ir „Oranžinės alternatyvos“ veikimą – protestuota plojimais ir vaikštynėmis be šūkių.
Nuorodos apie „Oranžinę alternatyvą“ lenkų, anglų, rusų kalbomis ir vaizdo įrašas.
Kalbant apie pilietinį nepaklusnumą geriausia nagrinėti konkrečius atvejus. Ne tiek svarbu, ar jie realūs, ar išgalvoti. Scenarijai tam ir kuriami, kad būtų įgyvendinti.
Svarstydamas apie Lietuvos istorijos dėstymą lenkų mokyklose, sugalvojau vaizdelį, kurį, manau, įvertintų Majoras.
Į pavyzdinę Vilnijos mokyklą, apie kurią sklinda gandas, kad vaikai ten gražiai pagieda lenkiškai ir lietuviškai, atvyksta pulkelis lietuvių politikų.
Scenoje išsirikiuoja lenkų vaikų choras. Skardena trimitai, liejasi daina – lietuviška daina!
Lietuvių politikai braukia ašarą, stojasi, ploja katučių.
O lenkų moksleiviai tik pyst ir praskleidžia marškinius. Po jais – Lucjano Żeligowskio portretai.
Nežinau, ar lietuvių politikai ilgai ištvertų želigovskių choro dainavimą. Gal demonstratyviai išeitų iš salės, jeigu laiku atpažintų generolą. O gal pražiopsotų.
Šioje išgalvotoje „želigovskinės alternatyvos“ akcijoje nėra nė lašo absurdo. Įsigilinkime į Fausto Kiršos parašytus dainos žodžius.
Žygis į Vilnių
Vėliavos iškeltos plakas,
Renkas vyrai, žygis bus,
Už kalnų karalių takas,
Vilnius vėl priglaus pulkus.
Ir sustos prie vyro vyras,
Žygis priesaiką parems,
Sudrebės po kojom žvyras,
Užtvarų nebus keliams.
Kils iš dulkių Gediminas,
Žilas kalnas sudrebės,
Kad pulkai jo kaulus gina,
Iš dešinės, ir iš kairės.
Vėliava nuskaidrins veidus,
Kils ir rymos ant pilies,
Ir skambės po miestą aidas,
Iš dešinės, ir iš kairės.
--
Tekste nėra NIEKO, ko negalėtų sudainuoti L. Żeligowskio kariai. Net ir Gediminas netrukdytų L. Żeligowskiui, kadangi generolas laikė save litvinu.
Kaip minėjau, dabartinėje Lietuvos ir Lenkijos kovoje, kuri prašosi apibūdinama ir „beribio karo“, ir absurdo teatro terminais, savo pozicijas pablogins tie, kurie pirmieji griebsis smurto.
Tokiomis aplinkybėmis neverta iš rikiuotės išmesti politikų, pasireiškusių tiek pilietinės rezistencijos, tiek absurdiško veiksmo srityse. Toks yra V. Landsbergis, suaugęs su Fluxus sąjūdžiu kaip praktikas ir teoretikas, be to – išmanus istorijos mokovas, kiaurai perpratęs L. Żeligowskį.
Nekyla abejonių, kad V. Landsbergis galėtų susirungti su Majoru kuriant hepeningus. Tačiau politikoje jų svoriai nelygūs. W. Fydrychas dukart bandė tapti Varšuvos meru, atstovaudamas „Avigalvių ir nykštukų“ sąrašui, o V. Landsbergis, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų idėjinis vedlys, sėkmingai išrinktas į Europos parlamentą.
V. Landsbergis yra žaidęs asimetriškąjį Fluxus stalo tenisą (tai įamžinta fotografijoje). Gal jis galėtų patarti savo Parteigenosse (bendrapartiečiui) A. Kubiliui, kaip laimėti absurdišką politinio teniso partiją, kurioje Lietuva pelno taškų, kada pablogina santykius su Lenkija ir pasunkina lietuviams kovą dėl darbo?
