Šiandien pagrindinio nutarimo teksto kalvio – buvusio Lietuvos kurčiųjų draugijos pirmininko Petro Gasiūno – tarp mūsų jau nėra. Šv. Kazimiero g. 3 Vilniuje, Lietuvos kurčiųjų draugijos (LKD) būstinėje, šeimininkauja kita komanda ir ji daugiausia vartoja gestų kalbą, dėl kurios P. Gasiūnas ir kovojo. Tačiau jo niekas nepamiršta. LKD prezidento Kęstučio Vaišnoros vadovaujama dabartinė lyderių karta dėkingai gręžiasi į praeitį ir sako – jei ne šis pripažinimas, LKD istorija galėjo susiklostyti ir ne taip sėkmingai.
Pradžių pradžia
1996 m. Vyriausybės nutarimo nuostata buvo įtvirtinta Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme. Taip sudaryta galimybė parengti ir įgyvendinti pirmąją Lietuvių gestų kalbos vartojimo programą. Paskui jų bus dar ne viena, bet kas gali būti svarbiau už pirmąją, į kurią sudėti ypatingi planai ir viltys...
Kalbinių tikslų įgyvendinimą LKD iš esmės patikėjo savo viešajai įstaigai – tuomečiam Surdologijos centrui (SC). Čia 1996 m. dirbti pakviestas Vilniaus universiteto lietuvių filologijos magistrantas Mantrimas Danielius. Jis rado visiškai plyną lauką, o ir pats nei gestų kalbos mokėjo, nei kurčiųjų pažino. Tačiau vos po kelerių metų šis jaunas vaikinas su būreliu kurčiųjų jau bus pasikinkęs visus įmanomus permainų vėjus. Įtikins LKD nuo knygos formato gestų kalbos žodyno pereiti prie internetinio aiškinamojo žodyno, sukurs jo koncepciją, aprašys fonologinę gesto sandarą, parengs pirmąjį gestų kalbos vadovėlį „Lietuvių gestotyros pagrindai“.
Iki 1996 m. vidurio, kai lietuvių gestų kalbos internetinis žodynas bus perduotas rengti Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrui, ten veikiančiam gestotyros skyriui, jau bus SC nufilmuota ir aprašyta nemažai gestų. Beje, šiandien šiame skyriuje darbas tęsiamas toliau, duomenų bazė nuolat tobulinama ir pildoma, joje jau beveik 10 tūkst. gestų su vartojimo pavyzdžiais, jie teikiami dviem kalbomis. Ir žodynas prieinamas visiems.
SC įgyvendino ir du struktūrinių fondų projektus, kurių tikslinėmis mokymo grupėmis taps kurtiems vaikams svarbiausi žmonės – tėvai ir mokytojai. Projektų lėšomis parengta pirmoji metodinė medžiaga ir, labai svarbu, apmokyta pirmoji gestų kalbos lektorių grupė, pusė jos – kurtieji.
Vytautas Valiauga, vienas iš pirmosios kartos lektorių, sako: „Mokomąją medžiagą dar ir dabar naudoju darbui ne tik su suaugusiaisiais, bet ir mokiniais, ji neprarado savo reikšmės.“ Tad 1998–2008 m. laikotarpis išties gausus daugybės „pirmąkart“ ir į ateitį nutiestų kelių.
Likus beveik dviem mėnesiams iki 25-mečio gestų kalbos sukakties SC tapo Lietuvių gestų kalbos institutu. Dabartinė jo vadovė Ieva Stelmokienė vardija, kad vien per pastarąjį dešimtmetį įvairioms vartotojų grupėms čia parengta 18 neformaliųjų mokymo programų kartu su metodine medžiaga, teminių ir pašnekesių žodynėlių, šviečiamųjų leidinių, apmokyti 1738 girdintys ir kurti asmenys, čia po studijų kvalifikaciją kėlė 334 gestų kalbos vertėjai (po kelis kartus). Beje, institute išversta ir Neįgaliųjų teisių konvencija, Kelių eismo taisyklės ir kt.
1901 m.
1927 m.
1934 m.
Vertimo paslaugos
Nepriklausomoje Lietuvoje iš pradžių dirbo ne daugiau nei 20 gestų kalbos vertėjų ir dauguma jų buvo savamoksliai, vos keli buvo baigę gestų kalbos kursus Maskvoje ar Sankt Peterburge. Lietuvių gestų kalbos vertimo centro (LGKVC) direktorė Ramunė Leonavičienė, ir pati pradėjusi karjerą kaip gestų kalbos vertėja, prisimena, koks ydingas iš pradžių buvo vertėjo ir kurčiojo santykis. Vertėjas esą atliko ne tik informacijos vertėjo, bet ir jos interpretatoriaus, ir socialinio darbuotojo, dažnai ir globėjo, mokytojo ar net nuostatos formuotojo funkcijas.
Šiandien visoje šalyje dirba per 100 gestų kalbos vertėjų. Jie pasklidę po 5 teritorinius skyrius, kurių kiekvienas aptarnauja po dvi apskritis. Kurtieji sako stipriai jaučią jų stygių, nepaisant fakto, kad dabar šalyje šių profesionalų mažiausiai 6 kartus daugiau. Tačiau, kaip išdidžiai teigia LKD atstovai, kurčiųjų bendruomenė, įtvirtinus gestų kalbą, turėjo galimybę vystytis ir šiandien yra visiškai kitokia: išsilavinusi, smalsi, turinti savo interesų, pomėgių, siekių, ambicinga. Kurčiųjų bendruomenei reikia kitokio lygio paslaugų. Šiandien ir paslaugos gavėjas, ir paslaugos teikėjas ir yra kitokie: gerbiantys vienas kito orumą ir teises. LGKVC pokyčiai veja vienas kitą: gestų kalbos vertėjo kvalifikaciją per tuos metus jau įgijo ir daug patyrusių vertėjų, visuose skyriuose dirba kurčiųjų vertėjų ar ekspertų. Vykdoma vertėjų atestacija, specialistams yra kur tobulėti ir motyvacijos stengtis.
Gestų kalbos vertėjų rengimas
„Lietuva, mano galva, turi daug gerosios patirties, kuria galėtų dalytis su kitomis valstybėmis. Viena iš sričių – vertimo paslaugos. Tokio paslaugų prieinamumo reikėtų paieškoti visoje Europoje“, – sako Vilniaus kolegijos gestų kalbos vertėjų lektorius Andrius Barisevičius, taip netiesiogiai įvertindamas atsakingą mūsų valdžios politiką ir valstybės pastangas sulyginti savo girdinčių ir kurčių piliečių galimybes. A. Barisevičius su kurčiu kolega Tomu Ivanausku šiandien yra pagrindiniai gestų kalbos lektoriai, būsimuosius specialistus mokantys vertimo į lietuvių gestų kalbą ir iš jos, diegiantys savo studentams profesines etikos normas. Pastaruoju metu visuomenė turėjo galimybę ne kartą įsitikinti buvusių studentų kompetencijomis, aukšta vertimo ir elgesio kultūra. Tai, be kita ko, ir darnaus Vilniaus kolegijos, LGKVC ir LKD bendradarbiavimo pasiekimas.
Per 18 metų Vilniaus kolegijoje Lietuvių gestų kalbos vertimo studijų programą baigė jau 15 laidų, aukštojo mokslo diplomai įteikti 225 vertėjams. Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetas yra parengęs projektų, kurių naudą tiesiogiai pajuto ir kurčiųjų bendruomenės nariai. Daugiausia tai galimybė susipažinti su užsienio kurčių mokslininkų, aktorių, poetų, įvairių sričių praktikų patirtimi ir iš jų perimtos paskatos veikti.
Kurtieji mokytojai ir gestų kalbos pamokos
Pasaulio kurčiųjų federacija nuolat akcentuoja: kurtieji turi mokytis gestų kalbos aplinkoje. Šioje srityje šalyje taip pat pastebimi pokyčiai. 1994 m. darbą Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre (KKNUC) pradėjęs pirmasis klausos negalią turintis mokytojas V. Valiauga prisimena, kad tuomet iš girdinčių kolegų dėl gestų kalbos vartojimo per pamokas neretai sulaukdavo neigiamų komentarų.
Šiandien, kaip teigia Lietuvos surdopedagogų asociacijos pirmininkė, Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė, kai kuriose kurčiųjų mokyklose pedagoginį personalą sudaro net penktadalis klausos negalią turinčių pedagogų. O KKNUC direktorė Laimutė Gervinskienė tvirtina, kad jau niekas neabejoja lietuvių gestų kalbos svarba kurčiųjų ugdyme. Galima nebent diskutuoti tik dėl ugdymo procese geriausio lietuvių ir lietuvių gestų kalbos santykio.
Beje, šioje mokykloje administracija neseniai lietuvių kalbos mokytojos pareigas pirmąkart istorijoje patikėjo kurčiai pedagogei Emilijai Kisnieriūtei. Pedagogų bendruomenė vieninga: tai dar viena istorinė pergalė. Jie juk žino, kaip sunku puikiai išmokyti kurčią žmogų lietuvių kalbos. O ši mergina kompetentinga jos mokyti kitus. Gedvilė Diržiūtė, kita aukštąjį lingvistinį išsilavinimą įgijusi bendruomenės narė, gestotyros skyriuje į lietuvių kalbą verčia gestų aprašus, publikacijas kurčiųjų spaudai parengia geriau už dažną girdintįjį.
Nepaisant pokyčių, jų reikia dar daugiau, ne viskas pasiekta, kas šioje srityje planuota. Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro (LKNUC) naujoji direktorė Svetlana Beniušienė kurčiuosius primygtinai ragina: „Mums reikia dalykininkų – anglų kalbos, geografijos, fizikos, matematikos mokytojų, studijuokite, kurtieji, laukiame jūsų!“
Kurčiųjų mokyklų tvarkaraščiuose – ne tik lietuvių kalbos, bet ir lietuvių gestų kalbos pamokos. Nuo 2010 m. LKNUC (vienintelė šalyje kurčiųjų vidurinė mokykla) abiturientai laiko gestų kalbos įskaitą. Gestų kalbos mokytoja Vaida Ivanauskienė informavo, kad šiemet ją laikė 4 mokiniai, visi išlaikė sėkmingai. Ypač mokinius nudžiugino, kad įskaita netyčia buvo suplanuota gegužės 4-ąją.
Reikšmingiausia lietuvių gestų kalbos pergalė
Gestų kalba įsitvirtino kultūros srityje. Patys kurtieji teigia, kad Lietuvoje yra apie 20 lietuvių gestų kalbos poetais ir vadinamojo vernakulo (gestų kalbos žaismės scenoje) kūrėjais save vadinančių asmenų. Lietuva jau pajėgi į lietuvių gestų kalbą versti Bibliją (T. Ivanauskas ir A. Barisevičius). Girdintys tėvai lanko kūdikių gestų kursus ir įžvelgia daug privalumų. Atsilikimas nuo Skandinavijos šalių, į kurias nuo pat pradžių lygiavosi Lietuva, vis mažesnis.
O gestų kalbos norminimo pradininkas M. Danielius, dabar daug mažiau besisukantis kurčiųjų bendruomenės orbitoje, likimui dėkoja už savo gestotyros kelyje sutiktus gabius ir gestų kalbai atsidavusius kurčiuosius. Jis vardina bendražygius, su kuriais ėjo į pirmuosius užkariavimus ir su kuriais darbas ar draugystė dar suveda iki šiol: „Pirmiausia noriu paminėti Ramūną Rentelį, Vytautą Pivorą, Nijolę Petrauskaitę (Pivorienę), Arūną Bražinską, kiek vėliau – ir Violetą Stankutę. Ramūną atsivedžiau tiesiai iš mokyklos į Vilniaus kolegiją, kur mudu dirbome kruviną darbą bandydami parengti pirmuosius gestų kalbos vertėjus nuo visiško nulio... Kiek vėliau mokyklą baigė Loreta Lazauskaitė-Ignatavičienė, Vaida Kuzminskytė (Ivanauskienė), Laura Valytė, Ieva Pečiulytė-Silaeva, kurias visas pavyko pritraukti prie Lietuvių gestų kalbos žodyno rengimo ir gestų kalbos mokomosios medžiagos kūrimo, ir kurios visos vėliau rado savo veiklos sritis...“
Vis dėlto, jei reikėtų lietuvių gestų kalbos pripažinimo 25-mečio kelyje įvardyti didžiausią pergalę, pašnekovas nedvejotų: tai apie 2000-uosius kurčiųjų bendruomenės viduje vykusios tikrų tikriausios kalkinės ir tikrosios gestų kalbų varžytuvės (gal net karas!), pasibaigusios pastarosios sėkme. Tuomet esą viskas ir stojo į savo vietas. Mūsų artimiausiems kaimynams, teigia M. Danielius, pasisekė ne taip gerai.
Straipsnio autorė: Nijolė Krasniauskienė.
