Jungtinė Karalystė – viena iš tų šalių, į kurias ieškoti geresnio gyvenimo dažniausiai traukia lietuvaičiai. Tikslių skaičių, kiek mūsų tautiečių čia gyvena, niekas nepasakytų, tačiau akivaizdu – daug. Bet lietuvių bendruomenės veikloje dalyvauja tik nedidelė jų dalis. O aktyvių dar mažiau. Taip teigia Jungtinės Karalystės (JK) lietuvių bendruomenės pirmininkė žinoma rašytoja ir žurnalistė Zita Čepaitė.
Tautiečius vienija krepšinis ir dainos
„Bendruomenė kaip organizacija nei auga, nei stiprėja. Tai pačios bendruomenės problema“, –paklausta apie lietuvių bendruomenės veiklą JK Balsas.lt sakė Z. Čepaitė, šią savaitę Vilniuje vykstančio Pasaulio lietuvių bendruomenės XIV seimo dalyvė.
Nepaisant to, sakė ji, dalis JK gyvenančių lietuvių nori, kad jų vaikai galėtų lavintis ir lietuviškai.
„Mokyklėlės steigiasi, bet jos veikia kaip privačios įmonės – kaip išmano, taip save ir gano. Tačiau kai pagalvoju, kiek ten žmonių gyvena ir kiek vaikų lanko tas mokyklėles – ne pats didžiausias skaičius. Bet gerai, kad bent daliai žmonių rūpi vaikams suteikti gebėjimą kalbėti lietuviškai, suprasti, mokėti lietuviškai skaityti. Tai mus vienija ir rūpi“, – sakė Z. Čepaitė.
Anot jos, kitas svarbus dalykas, kuris rūpi šioje šalyje gyvenantiems lietuvaičiams – prasmingas laisvalaikis. Tokių galimybių pastaruoju metu daugėja.
„ Anksčiau tie žmonės, kurie nenori leisti savaitgalių kompanijose „baliavodami“, nelabai turėjo kur nueiti, kur tą bendriją rasti. Bet prieš kelerius metus, jau man nuvykus, susikūrė krepšinio lyga. Ji vis stiprėja, vis daugiau komandų susikuria, daugiau žiūrovų ateina šeimomis. Taip pat nemažai tautiečių sutraukia folklorinis dainų ir šokių ansamblis „Saduto“, kuriasi kiti ansambliai, chorai – ir vaikų ir suaugusiųjų“, – pasakojo Z. Čepaitė. Anot jos, suaktyvėjusi kultūrinė veikla kuria tam tikrą socialinę aplinką, skatina lietuvaičius susirinkti ir laisvalaikį leisti prasmingiau, negu „prie butelio“.
Pirmininkė „iš bėdos“
„Aš esu pirmininkė iš bėdos. Nebuvau aktyvi bendruomenės narė, bet aktyviau į jos veiklą įsijungiau pastaraisiais metais – iš bėdos, tiesiog daugiau nebuvo kam“, –sakė Z. Čepaitė, paklausta, kaip sekasi vadovauti lietuvių bendruomenei.
Zita Čepaitė (Anglija.lt nuotr.)
„Buvusi ilgametė pirmininkė susirgo, kitai, ją pakeitusiai, kažkas atsitiko ir ji atsistatydino. Ir tada pasidarė tokia košė, kad buvo neaišku, ar gali ši bendruomenė toliau egzistuoti. Kam nors reikėjo pasižiūrėti, ar ją galima išlaikyti, ar atsiras tokių, kurie tikrai norėtų imtis kokios nors veiklos. Nors geriau būtų primininkas, ne pirmininkė“, – pasakojo Z. Čepaitė.
„Tokioje visuomeninėje veikloje reikia itin kantraus žmogaus, kuris labai gerai žinotų, ką jis nori toje bendruomenėje pasiekti, ir galvotų, kaip tai padaryti. Man kantrybės nėra labai daug duota. Kita vertus, aš truputį kitur matau sau prasmingą veiklą. Aukotis nėra prasmės. Ką nors kurti ir daryti – yra prasmė“, – sakė Z. Čepaitė, prisipažinusi, kad ir ją pirmininke išrinkusiems bendruomenės nariams užsiminė, jog jeigu atsiras kas nors, norintis aktyviai dirbti, ji užleistų postą.
