Rokas Beresniovas, banko HSBC padalinio JAV viceprezidentas ir prestižinės organizacijos „Global Lithuanian Leaders“ (GLL) vienas įkūrėjų, laužo stereotipus apie emigracijos žalą ir neabejoja, kad aktyvūs išeiviai svetur gali duoti daugiau naudos Lietuvai negu gyvendami tėvynėje.
Savo jėgomis „amerikietišką svajonę“ įgyvendinęs jaunasis bankininkas nuo Kauno dažnai atvyksta į Lietuvą. Atstovaudamas kompanijos „Global Strategy“ tarybai padeda megzti glaudžius ryšius tarp Vytauto Didžiojo universiteto ir Šiaurės Amerikos akademinių institucijų, sykiu rūpinasi pasaulio lietuvių jaunimu.
Koks įspūdis dirbti banke Amerikoje? Ar ten iš tiesų sukasi labai rimti profesionalai ir cirkuliuoja milžiniški pinigai, kaip esame įpratę matyti filmuose?
Bankininkystės srityje dirbu 8 metus. Tokį stereotipinį vaizdą daugiau pamatysime investicinėje bankininkystėje Niujorke, kur kuriami sudėtingi instrumentai, o pats dirbu komerciniame banke.
Po 2008-ųjų kilus nepasitikėjimui dideliais bankais, dabar jau mažesnieji gali daugiau pasireikšti. Vien Vašingtone veikia per 150 skirtingų finansinių institucijų! Atidaryta daug bendruomeninių bankų, ir šiems labai gerai sekasi, mat jais pasitiki vietos verslininkai ir jie teikia paskolas smulkiesiems.
Kaip atrodė finansų krizė iš vidaus ir kaip ji palietė jus asmeniškai?
Manau, ji palietė kiekvieną amerikietį – dėl 2007–2008 m. nežmoniškų nekilnojamojo turto kainų daug kam plaukai kilo piestu. Pats esu įsigijęs apartamentus, kurių vertė šiuo metu žymiai mažesnė, o paskolos dydis išlikęs toks pat.
Tarkime, kiekviena įmonė siūlo investicinį pensijos 401K planą, kur tam tikrą procentą kaupia darbuotojas ir dar tiek pat prideda darbdavys. Kai griuvo biržos, pensijų vertė krito maždaug perpus. Žinoma, jos po truputį grįžta, kyla, gerėja: žiūrėkite, „Dow Jones“ indeksas dabar turi 13 tūkst. taškų, o buvo smukęs iki 6 tūkst.
Ar patinka gyventi Vašingtone?
JAV gyvenu 13 metų ir vien Vašingtone – devynerius. Užtikrintai galiu pasakyti, kad Amerikoje niekur kitur nenorėčiau gyventi. JAV sostinė yra bene inteligentiškiausias miestas – apie 80 proc. gyventojų turi magistro laipsnį. Pusė žmonių arba žino, kur yra Lietuva, arba yra joje ir lankęsi, kai Teksase vienas iš 100 gal ir bus girdėjęs apie Lietuvą.
Vašingtone veikia daugybė ambasadų, kuriuose verda kultūrinis gyvenimas, organizuojami festivaliai. Miestas taip pat tampa finansų ir mados sostine.
Ten jaučiatės emigrantas, išeivis, Amerikos lietuvis?
Laikau save kosmopolitu – ir lietuviu, ir amerikiečiu, esu ir Lietuvos, ir JAV pilietis, man gerai ir čia, ir ten. Nors gyvenu Amerikoje, Lietuvoje turiu butą ir grįžtu čia kas du mėnesius.
Bandau būti aktyvus Lietuvos visuomenėje, tad nesijaučiu išvažiavęs ar „pabėgęs“. Apskritai man ši emigracijos tema kitą kartą priverčia juoktis, kai, pavyzdžiui, Seimo pirmininkė Irena Degutienė pasako, kad jeigu išvyksti iš Lietuvos, vadinasi, jos nemyli. Sakyčiau, labai gerai, kad žmonės išvažiuoja, mokosi, dirba – juk taip Lietuva kaupia intelektinį kapitalą, vyksta smegenų cirkuliacija, protų apykaita.
Štai garsus pianistas Edvinas Minkštimas į festivalius kviečia ir lietuvius, kurie be jo paramos galbūt niekada neatvažiuotų į Vašingtoną. Taip jis Lietuvai padeda daugiau negu būdamas čia. Be to, Edvinas jau turi tokios patirties, kad grįžęs į Lietuvą galėtų ją sėkmingai pritaikyti.
Nesuprantu, kodėl apskritai vyriausybė bando stabdyti emigraciją.
Tai kad nebando...
Taigi jeigu negali to padaryti – kodėl tuomet vargti?
Matau, savo tinklalapyje skelbiate asmeninį moto: nelauk idealių aplinkybių – jos niekada neateis. Ar čia kaip mūsų patarlė: ką gali atlikti tuoj, niekad nesakyk rytoj?
Truputį kitaip nei patarlė. Žmonės laukia idealios situacijos, kad galėtų pradėti ką nors daryti. Bet jos niekuomet neateina – tai tik žmonių nusistatymas ir požiūris. Tad jeigu nori ką nors pasiekti, reikia imti ir daryti.
Tikriausiai ir į Ameriką turėdamas vos 200 dolerių išvažiavote nelaukdamas tų „idealių“ aplinkybių?
200 dolerių anais laikais dar buvo nemaži pinigai. Apskritai manau, kad daug dirbdamas gali užsitikrinti sėkmę visur – ir Amerikoje, ir Lietuvoje.
Tokius daug dirbančius jaunus lietuvius pasaulyje ir Lietuvoje vienija GLL. Kaip ją įkūrėte?
Prieš 10–15 metų išvykę žmonės neturėjo savo bendruomenės. Lietuvių diasporos daugiausia puoselėja kultūrą, kalbą, virtuvę, ir tai labai gerai. Tačiau aš nenoriu eiti į tuos tautiškų šokių vakarėlius ir cepelinų puotas, nes mes jau esame kita karta ir kitaip viską įsivaizduojame – taip pat Lietuvą.
Pamažu kilo GLL idėja ir, manau, pasiteisino: užpildo nišą ir erdvę, kai Amerikoje, Rusijoje ar Londone gyvenantys lietuviai gali rasti bendrų interesų. Kartu – duoti kitiems. Štai Pasaulio banke dirbanti Lina Tolvaišaitė, kuri anksčiau buvo mūsų mentorystės programos „Big Brother“ mažoji sesutė Londone, analogišką veiklą kaip didžioji sesė pradėjo Vašingtone.
Tiesiate draugišką ranką studijuojančiam jaunimui?
Taip, bet nebūtinai mes jiems randame darbą. Jeigu koks nors studentas išsirenka mane, galiu jam padėti parengti gyvenimo aprašymą, duoti patarimą, įspėti apie klaidas, kurių pats kadaise buvau padaręs.
Kitaip sakant, padedate kelyje, bet negarantuojate protekcijų. Gal jūsų lyderių karta tuo ir skiriasi nuo iki šiol paplitusios sovietiniu raugu atsiduodančios svainių teisės?
Būtent.
CV: Rokas Beresniovas
Baigė rinkodaros studijas Kaune ir tarptautinį verslą ir prekybą Dalase
Vadovavo „CVS Caremark Corporation“ parduotuvei Vašingtone
Įsidarbino „Bank of America“ divizijos viceprezidento asistentu
Buvo verslo plėtros viceprezidentas banke „Eagle Bank“
Padirbėjo finansinių paslaugų kompanijoje „Wells Fargo“
2010 m. perėjo į banko HSBC viceprezidento pareigas
Yra Džordžtauto verslo asociacijos tarybos pirmininkas, GLL tarybos ir kitų asociacijų narys
M. Širvinskas
