„Kartu su ristynių atgaivinimu mes norime ugdyti ir žmonių ryžtingumą. Ristynės tai kova, mes norime, kad žmonės drąsiai susiremtų su savo problemomis, nebėgtų nuo jų, o jaustųsi galį kovoti ir laimėti. Tai puikus būdas per savo nacionalinį sportą ugdyti ir keisti žmonių mentalitetą“, - savo tikslais siekiant sugrąžinti ristynių sportui priblėsusį populiarumą dalinasi Lietuvos ristynių federacijos viceprezidentas Stanislavas Bajurinas, profesionalus imtynininkas.
Kaip gimė idėja vėl atgaivinti ristynes, kokie darbai jau atlikti?
Šią idėją atgaivino Tomas Gervė. Jis turi istoriko išsilavinimą ir studijuodamas istorinius šaltinius aptiko daug įdomios informacijos apie lietuviškas ristynes. Kartu su Andriumi Janoniu jiedu pradėjo rinkti ir sisteminti informaciją apie vienintelį lietuvišką sportą. Taip jau nutiko, kad mus suvedė likimas ir kartu nutarėme labai rimtai pažiūrėti į šį reikalą, atgaivinti šią veiklą ir sugrąžinti jai populiarumą. Mūsų tikslas – šio sporto vystymas ir tradicijų perdavimas ne tik dabarties, bet ir ateities kartoms. Taip buvo įkurta Lietuviškų ristynių federacija. Tomas Gervė yra šios federacijos prezidentas. Kai pradėjome domėtis ristynėmis – nebuvo išsamių taisyklių, tik pagrindas, todėl vykto intensyvios diskusijos – koks bus šių ristynių stilius. Norėjome išlaikyti autentiškumą, tačiau taisyklių trūkumas naikino pačią kovos dinamiką. Jos reikalingos, norint išvysti techniškai gražią kovą, kurios metu laimėti galėtų ne fiziškai stipriausias, bet techniškai teisingiausiai veiksmus atliekantis varžovas. Šiuo metu taisyklės yra išsamiai aprašytos, jose gausu techniškų judesių. Iš istorinių šaltinių surinkome visą įmanomą informaciją ir ją išanalizavome, kadangi ristynės panašios į imtynes, profesionaliems sportininkams naudojantis aprašymais nesunku įsivaizduoti, kaip turi atrodyti vienas ar kitas kovos veiksmas. Taip gimė atkurtas naujas ristynių stilius. Glaudžiai bendradarbiaujame su kitomis sporto federacijomis, visai neseniai pasirašėme sutartį su Lietuvos imtynių federacija, taip pat turime sutartį ir su Lietuvos sambo federacija. Drauge siekti bendrų tikslų bus daug lengviau.
Kaip atrodė lietuviškos ristynės anksčiau?
Seniau tai buvo pramoga. Veiklos po ūkio darbų nebuvo daug, todėl žmonės ieškodavo smagių būdų kaip praleisti laisvalaikį. Dažnai piemenys norėdavo išsiaiškinti, kas yra stipresnis, todėl risdavosi tarpusavyje ir bandydavo įrodyti savo jėgą. Istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, kad ristynes mėgdavo ir moterys. O vaikai stebėdami vyresniuosius matydavo pavyzdį ir paūgėję taip pat norėdavo išbandyti savo jėgas ristynių ringe. Tada kovos technika nebuvo tokia išsami ir plati. Iš principo laimėdavo tas, kuris turėjo daugiau fizinės jėgos. Reikėtų paminėti Karolį Požėlą, profesionalų imtynininką, kurį žmonės, besidomintis istorija ir sportu žino netgi Australijoje. Jis buvo vienas stipriausių savo laikų imtynininkų, iš Lietuvos išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas ir ten garsinęs Lietuvos vardą. Jo karjera prasidėjo būtent nuo lietuviškų ristynių.
Kokie ristynių ir šiuolaikinių imtynių skirtumai, panašumai?
Kiekvienas imtynių stilius skiriasi taisyklėmis. Pagal jas yra leidžiami arba draudžiami tam tikri judesiai, metimai, stovėsena. Yra ir panašumų. Pavyzdžiui, kaip ir graikų-romėnų imtynėse ristynių kovos metu galimi susirėmimai aukščiau juosmens, naudojamos rankos. Kaip ir laisvosiose imtynėse leidžiami veiksmai kojomis. Taip pat kaip ir sambo ar dziudo sporte yra drabužiai. Tai yra svarbus psichologinis aspektas, nes priešininko laikymas už kūno ar drabužio – skiriasi. Nors ristynių metu dėvimi drabužiai – lietuviška sermėga, kelnės ir virvė arba juosta – pagal taisykles negalima laikyti priešininko už drabužių. Tuo metu, kai ristynės išgyveno savo auksines dienas, varžybų apranga buvo pagaminta rankomis, todėl labai brangi. Gerbdami vienas kitą kovotojai drabužių netampydavo ir nedraskydavo. Vienintelė išimtis – diržas arba juosta Tai instrumentas, kuris padeda pritraukti prie savęs priešininką ir valdyti jo svorio centrą. Ristynių esmė – išvesti žmogų iš pusiausvyros ir jį perversti.
Kaip manote, kodėl žmonėms šis sportas toks įdomus ir susilaukia vis daugiau dėmesio?
Visų pirma, tai yra išskirtinis stilius, tai mūsų šaknys, istorija ir kultūra. Antra, kitiems tiesiog smalsu apsirengti sermėgą, pasidaryti nuotraukų ir išbandyti savo jėgas ringe ant šieno. Kovos vyksta lauke, nepaisant oro sąlygų. Trečia, emocinis aspektas. Visas ristynių varžybas mes stengiamės organizuoti švenčių metu ir supažindinti su jomis kuo daugiau žmonių. Taip mes susiejame geras emocijas su ristynėmis. O stebint techniškai gražias kovas, lauke ant šieno su autentiškomis aprangomis kyla tikrai stiprus pasididžiavimo jausmas savo kultūra. Žmonės visada turi labai daug klausimų, stebisi domisi. Vaikai tiesiog negali nustygti vietoje, kai jiems pasakojame apie lietuviškas ristynes. Tikrai sulaukiame daug palaikymo, o tai skatina mus judėti į priekį ir nesustoti.
Kas šiuo metu užsiima ristynių sportu, kas gali jį išmėginti?
Lietuviškų ristynių profesionalų lygoje šiuo metu rungtis gali visi imtynių sportininkai. Jie treniruojasi savo srities imtynėms, tačiau yra susipažinę su ristynių taisyklėmis, o prieš kiekvienas varžybas mes jas primename, pasikartojame visus leidžiamus ir draudžiamus veiksmus, aptariame techniką ir vyksta kova. Kadangi, kaip minėjau, visų imtynių taisyklės yra labai panašios, profesionalams nėra sunku įsisavinti naujas taisykles ir jas panaudoti ristynių metu. Jau trijose mūsų organizuotuose turnyruose nugalėtoju tapo Ginas Jaučeras – sambo imtynių atstovas, sunkiasvoris atletas.
Taip pat leidžiame susirungti ir visiems neprofesionalams, mėgėjams per mūsų renginius. Jaunimas rodo labai didelį susidomėjimą, todėl leidžiame pasiritinėti ir jiems, tačiau taikome kitokias taisykles. Kova vyksta iki priešininko pakėlimo. Tada stabdome eigą, fiksuojame tašką ir pradedame iš naujo. Neleidžiame mesti, nes ne kiekvienas vaikas ar paauglys moka kristi, dėl to gali susižeisti ar patirti kitokių traumų. Net ir paprastose imtynėse pradžioje yra mokoma taisyklingai nukristi. Šiuo metu neturime tiek resursu, kad galėtume profesionaliai dirbti su jaunimu, tačiau ateityje būtinai tuo užsiimsime, nes norime sudominti ir įtraukti visus.
Kur artimiausiu metu bus galima išvysti lietuviškų ristynių kovas?
Pirmasis šių metų atviras lietuviškų ristynių turnyras yra skirtas Lietuvos respublikos šimtmečiui paminėti, todėl pasirinkome labai tradicišką lietuvių šventę – Užgavėnes. Turnyras vyks Rumšiškėse, vasario 10 dieną, Liaudies buities muziejuje kaip bendros Užgavėnių šventės dalis. Juk lašininio ir kanapinio kova – tai tikrų tikriausias lietuviškų ristynių atitikmuo. Pagal legendą per Užgavėnes visada laimi kanapinis, bet mes norime šį stereotipą sulaužyti. Mums nesvarbus kovos rezultatas, tikslas – sąžininga kova, kad ir kas tu bebūtum. Šiais laikais žmonės tiesiog įprato bėgti nuo problemų sakydami, kad nėra tam pasiruošę. Jie suranda šimtus priežasčių išsisukinėti. Su ristynių atgaivinimu mes norime nubudinti ir lietuvių sąmoningumą – kiekvienas visada turi būti pasiruošęs kovai. Ne bėgti, ne išsisukinėti, o tvirtai tikėti savo jėgomis ir susirungti su bet kokiais sunkumais gyvenime. Norime, kad visi suprastų, jog bėdos tai naujos galimybės, o stebint ristynes labai gražiai atsiskleidžia ši metafora. Kartais atrodo priešininkas visiškai užspiečia į kampą, tačiau net ir būdamas silpnesnis, pritaikęs tinkamą techniką gali išsilaisvinti ir laimėti. Taip pat ir gyvenime. Būtent tokią filosofiją norime skleisti kartu su ristynių sportu.
Kokie Lietuviškų ristynių federacijos ateities planai?
Šiais metais mūsų tikslas suorganizuoti Lietuvos ristynių lygą, po kurios turėsime sportininkų reitingą, pagal svorio kategorijas ir metų pabaigoje galėsime visus apdovanoti prizais. Taip pat vienijame ir kitas etnines sporto šakas tokias kaip ripka, norime kartu surasti galimybių ir būdų kaip šias sporto šakas įtraukti į mokyklų programas. Manome, kad ristynės galėtų būti integruojamos fizinio lavinimo ar istorijos pamokose. Šiuo metu vyksta intensyvios diskusijos, ieškome geriausių sprendimų. Norime, kad nuo mokyklos suolo vaikai žinotų, kad turime savo tautos sportą. Tuo pačiu tai galėtų paskatinti juos domėtis Lietuvos istorija. Be abejo, sportas tai sveikata, galbūt susidomėję nacionaliniu sportu moksleiviai daugiau dėmesio skirtų sveikai ir aktyviai gyvensenai. Daug gabaus jaunimo palieka mūsų šalį, todėl esame įsitikinę, kad reikia dirbti su pačia ideologija. Nacionalinio sporto vystymas padėtų parodyti, kiek daug galimybių yra Lietuvoje ir suvienytų bendraminčius.
Dažnai žmonės, susidūrę su problemomis, mėgsta kaltinti mūsų šalį, numoja ranka ir sako, kad nieko pakeisti negalima. Bet ir išvykus į kitą šalį bus sunku. Savo šalyje esi šeimininkas, o kitoje - visada būsi tik svečias. Reikia keisti tokį požiūrį ir išmokyti visus suprasti, kad viskas mūsų rankose ir, kad tik mes patys, o ne kas nors kitas galime pakeisti dalykus ir savo šalį padaryti daug geresne. Tai, ką mes darome su ristynėmis yra unikali patirtis. Mes bandome atgaivinti sportą neturėdami jokio oficialaus rėmimo, bet mes judam į priekį, gyvuojame ir tai yra puikus įrodymas, kad viskas yra įmanoma. Reikia tik noro, ryžto, užsispyrimo ir drąsos stoti akistaton prieš problemas. Savo pavyzdžiu norime visiems parodyti, kad nėra nieko neįmanomo.
