Prieš keletą dienų Statistikos departamentas paskelbė, kad informaciją apie pastarųjų dešimties metų demografinę situaciją Lietuvoje. Vienas iš skaičių, pateikiamų „Demografijos metraštyje“ – per dešimtmetį gyventojų mūsų šalyje sumažėjo 7 proc. arba 242,4 tūkst.
Oficiali statistika liudija, kad per pastaruosius dešimt metų emigravo 204,7 tūkst. šalies gyventojų, daugiausia, net 83,2 tūkst., pernai. Tai beveik 4 kartus daugiau negu 2009 m. Į Lietuvą per dešimtmetį imigravo tik 64,2 tūkst. žmonių, o didžiąją imigrantų dalį 2010 m. sudarė grįžę iš kitų šalių Lietuvos piliečiai. Jų pernai buvo 4,2 tūkst., arba 79,7 proc.
Taigi, tendencijos akivaizdžios. O jei dar prisiminsime Eurostato prognozes, kad 2061 m. Lietuvoje gyvens vos 2 mln. 661 tūkst. žmonių – 583 tūkst. mažiau negu šių metų pradžioje, taps daugiau negu aišku, kad esame išsivaikščiojanti tauta.
Bet tokios perspektyvos baugina ne visus. Tvirtinantys, kad emigracija – joks baubas, įžvelgia ir pozityvius šio reiškinio aspektus. Anot jų, nereikia nė vieno išvažiavusio tempti atgal į tėvynę, nes jaunų, darbščių žmonių pasirinkimas išbandyti jėgas kitose šalyse – sveikintinas.
Kita vertus, apstu pavyzdžių, kai užsienyje kelerius ar daugiau metų praleidę lietuviai grįžta kupini idėjų kurti verslą namuose. Ir atvirkščiai – ko nors pasiekus namie, itin plačiai atsiveria kitų šalių durys. Todėl dabar vykstančius procesus jie siūlo vadinti ne emigracija ar protų nutekėjimu, o migracija tarp ten ir čia arba tiesiog cirkuliacija.
„Balsas.lt“ apie tai kalbėjosi su siekiančiais karjeros, dirbančiais ir plėtojančiais savo verslą ne tik Lietuvoje ir Europoje, bet ir kitoje Atlanto pusėje žmonėmis.
Visus juos vienija tai, kad jų ryšiai su Lietuva nenutrūksta: vieni sugrįžta, kiti, būdami svetur, savo darbais, žiniomis ir iniciatyvomis dalyvauja Lietuvos gyvenime. Vienija juos ir tai, kad šią vasarą juos buvo galima sutikti Lietuvoje.
E. Aukštakalnytė Hansen: sugebu, galiu ir noriu konkuruoti
„Šiuo metu migruoju tarp Lietuvos, Kenijos ir Kinijos, – sako teatro ir televizijos aktorė Eglė Aukštakalnytė Hansen. – Neketinu pasitraukti iš Lietuvos, bet dabar turiu galimybę pažvelgti į ją iš šalies ir palyginti su Rusija, Afrika, Kinija“.
Nuo 1999 m., kai išvyko svetur, ji gyveno Kenijoje, Mozambike, Kinijoje, Rusijoje, išleido knygą „Mama Afrika“. Pastaruoju metu Šanchajaus Amerikiečių tarptautinėje mokykloje (SAS, Shanghai American School) dramos meną dėstanti moteris tvirtina, kad yra dalykų, kuriuos suvoki tik gyvendamas svetur.
„Gyvendama kitoje valstybėje suvoki ne tik tai, kaip svarbu savo kalbą išlaikyti. Suvoki ir tai, kad reikia kitas kalbas mokėti – tam, kad gerai jaustumeisi ir galėtum pasakyti: aš esu lietuvė, aš sugebu, galiu ir noriu konkuruoti“.
A. Selemonaitė: vis galvoju, kaip sugrįžti visam laikui
„Išvažiavau 2004 m., bet jau keturis kartus buvau grįžusi į Lietuvą. Beje, skaičiuoju tik tuos atvejus, kai buvau grįžusi daugiau negu 3 mėnesiams. Ilgiausias sugrįžimas truko apie 7-8 mėn.“, – „Balsas.lt“ prisipažino šiuo metu Anglijoje gyvenanti Agnė Selemonaitė.
Agnė – Birmingemo „Big City Plan“, miesto plėtros vizijos, kuri tiktų ir ateities kartoms, kūrėja. Pastarasis projektas vadinamas vienu ambicingiausių ir inovatyviausių Jungtinėje Karalystėje. O dabar mergina kuria Šefildo (Sheffield) universiteto identiteto ir navigacijos bei erdvių sistemas.
„Anglijoje aš daugiausia dirbu su dideliais investiciniais projektais. Jeigu tai miesto plėtra, tai teritorija nuo 500 iki 800 ha, jeigu miesto centro regeneracija – erdvės mažesnės. Tačiau turiu galvoti apie visą infrastuktūrą, transportą, ekonominius, socialinius ir kitus dalykus“, – apie savo darbą pasakoja A. Selemonaitė.
Kai grįždavo į Lietuvą, ji projektuodavo individualius namus, kaimo sodybas, viešbučius, kartu su kolegomis iš studijų Vilniuje laikų dalyvavo keliuose urbanistiniuose konkursuose ir net pelnė specialius prizus. Anot Agnės, užsakymų tėvynėje jai netrūktų ir dabar, tačiau norėtųsi tokio darbo, kad galėtų kuo labiau atsiskleisti ir panaudoti svetur sukauptas žinias.
„Aš jau tuomet, kai išvažiavau pirmą kartą, žinojau, kad grįšiu. Aš niekuomet neketinau emigruoti, paprasčiausiai norėjau pamatyti, kaip kitur žmonės gyvena. Po pusmečio vėl ketinu grįžti. Ir vis galvoju, kaip sugrįžti visam laikui, ieškau savo vietos Lietuvoje“, – atvirai sakė jauna architektė, kuri prieš 7 metus tęsti mokslų į Jungtinę Karalystę išvyko baigusi architektūros studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete.
„Kasdien yra ką daryti, bet norisi rasti savo nišą, įprasminti visus išmoktus dalykus, sukauptą patirtį. Norisi kūrybiško darbo, iš kurio ir kitiems būtų naudos – ne tik aš asmeniškai pragyvenimui pinigų užsidirbčiau, bet ir sukurčiau darbo vietų kitiems žmonėms“, – aiškino mergina.
„Kaupiu jėgas, palaikau ryšius, stengiuosi palaikyti tą „degimą“ Taip ir migruoju tarp Lietuvos ir Anglijos“, – „Balsas.lt“ sakė architektė.
D. Rutkauskas: pasibastęs po pasaulį supratau, kad man geriausia namie
„Aš nė karto nevažiavau ieškodamas geresnio gyvenimo. Jo reikia ieškoti ne geografijoje, o galvoje. Išvažiavau todėl, kad norėjosi ko nors naujo,– savo požiūrį atskleidžia Dainius Rutkauskas, vienas „Lietuvos kvapo kūrėjų. – Iš Lietuvos esu „išcirkuliavęs“ du kartus. Pirmą kartą manęs čia nebuvo pusmetį, antra – apie metus. Ten, kitur, tavęs irgi niekas nelaukia, jeigu nežinai ko nori. Bet jeigu esi kempinė, kuri traukia viską, kas yra gerai, tai bet kur – ar Rokiškio dvaro sodyboj, ar Vašingtono Kapitolijaus rūmuose – rasi ką nors gero ir galėsi panaudoti“.
Aiškindamas savo apsisprendimą grįžti į Lietuvą, D. Rutkauskas pabrėžė, kad svarbiausia – čia viskas sava, žinoma ir suprantama. Bet tam, kad tai suvoktum, reikėjo pabūti svetur.
„Kiekvieną kartą grįžęs į Lietuvą aš užduodu sau klausimą, ar aš galiu kitur turėti ką nors geriau? Abu kartus atsakymas buvo „ne“. Todėl mano grįžimas į Lietuvą – natūralus. Be to, čia nereikia laužyti galvos dėl kultūrinių skirtumų – viskas natūralu, įaugę į kraują“.
„Grįžęs iš JAV pasakiau sau: „aš esu namuose, nes čia viskas taip, kaip esu įpratęs“. Pasibastęs po pasaulį supranti, kad čia tau yra gerai“, – sakė D. Rutkauskas.
M. Jovaiša: „protų cirkuliacija“ turi ir juodąją pusę
Daug laiko užsienyje praleidžiantys mūsų tautiečiai teigia, kad iš esmės gyventojų migracija arba „protų cirkuliacija“ visame pasaulyje yra natūralus ir teigiamas reiškinys, o svetur įgytas žinias ir patirtį lietuvaičiai panaudos sugrįžę namo. Bet surasti savo nišą ir sėkmingai dirbti visame pasaulyje galima ir gyvenant Lietuvoje. O verslo reikalai gali nuvesti į tolimiausius kampelius.
Tai savo pavyzdžiu įrodė visame pasaulyje žinomas fotografas, leidėjas, fotografijų albumo ,,Neregėta Lietuva“ autorius Marius Jovaiša. Unikalus leidinys, išverstas į anglų, kinų, japonų, švedų, prancūzų ir kitas kalbas ir pristatytas daugelyje šalių, atvėrė kelią ir jo autoriui.
Du Mariaus išleisti albumai savo šalyse tapo bestseleriais, o 2009 m. išleistas albumas „Heavenly Beliz“ – geriausiai parduodama knyga šioje šalyje. Dabar kuriami nauji albumai padės menininkui įžengti į JAV rinką.
„Prieš kelerius metus išleista knyga buvo pradžia. Ji pasuko mano gyvenimą kita vaga. Nusprendžiau, kad tai, ką man pavyko padaryti su savo komanda Lietuvoje, galime padaryti kitose pasaulio šalyse. Išleidome panašų albumą apie vieną centrinės Amerikos šalį, dabar darau panašius projektus Meksikoje, Kuboje, Italijoje“, – pasakoja menininkas.
Dėl darbo pobūdžio didžiąją laiko dalį M. Jovaiša praleidžia ne Lietuvoje, bet kūrėjo namai visuomet bus čia.
„Kas man yra Lietuva? Tai mano atrama, mano bazė, mano šaknys. Čia man gera grįžti, kurti. Čia grįžęs aš brandinu idėjas, tariuosi su savo komanda, ieškom, eksperimentuojam. Nesvarbu, kad leidinys bus apie Kiniją ar Meksiką, svarbu, kur visa tai gimsta“, – kalba menininkas.
Anot jo, džiugu, kad Lietuva – veiklių žmonių, kurie randa savo nišą, kraštas.
„Lietuva – veiklių žmonių, kurie po visą pasaulį išplitę daro ką nors įdomaus, nišinio, netradicinio, kraštas. Mes negalime kakta kakton konkuruoti su Kinija ar kitom gausiom šalim, tai neįmanoma, todėl mums reikia ieškoti kitų būdų. Nemažai žmonių tai puikiai žino ir daro. Išplito po pasaulį talentingi menininkai, muzikantai, inžinieriai, vadybininkai“, – kalbėjo menininkas.
Bet M. Jovaiša įžvelgia ne tik teigiamus dabartinės „protų cirkuliacijos“ aspektus.
„Mano nuomone cirkuliacija yra sveikas reiškinys. Žmonės išvažiuoja, pasimoko, padirbėja ir grįžta į Lietuvą. Ir žinias čia pritaiko. Kiti elgiasi panašiai kaip aš – namai čia, bet važiuoja į kitas vietas dirbti. Bėda yra ta, kad labai dažnai išvykę žmonės negrįžta“, – sakė jis
Menininko teigimu, dabartinių migracijos procesų padarinius pamatysime po kelių dešimtmečių.
„Pavyzdžiui, aš ir gyvendamas Niujorke jausiuosi lietuvis, todėl mano veikla duos naudos Lietuvai. Bet ten gimę vaikai jau lietuviškai nekalbės. Ir po kokių 50 metų šita cirkuliacija greičiausiai taps vienpusė“, – apgailestavo M. Jovaiša.
Anot jo, esame nevieningi, nebendruomeniški žmonės, kuriuos sovietmečiu suvienijo nepriklausomybės siekis, o dabar trumpam suvienija krepšinis. To, pasak M. Jovaišos, per mažai.
„Bijau, kad Lietuvai gresia depopuliacija ir užkampio likimas“, – nerimauja menininkas.
Migracija – ne problema. Problema – rasti bendrą kalbą
Vis dėlto emigracija, ypač besitransformuojanti į „cirkuliaciją“ nėra didelė problema – tvirtino „Balsas.lt“ dauguma tarp Lietuvos ir likusio pasaulio migruojančių žmonių. Judėjimas vyksta visame pasaulyje, ir nė viena valstybė nerado būdo jo sustabdyti. Bet nė viena valstybė dėl to ir neišnyko. O Lietuvos problema kita – kaip paskatinti mokslus baigusius ir patirties įgijusius žmones grįžti namo?
„Didelė problema yra susiskaldymas. Lietuvoje ir užsienyje gyvenantys žmonės dažnai negali rasti bendros kalbos. Jeigu abi tautos pusės susivienytų, labiau palaikytų vieni kitus, būtų lengviau kurti inovacijas“, – mano nuolat tarp Lietuvos, Kenijos ir Kinijos keliaujanti E. Aukštakalnytė Hansen.
Vienas iš tų, kurie savo idėjas įgyvendina ne tik Lietuvoje – „Baltic Vision Group“ generalinis sekretorius ir vienas iš Ekonominės plėtros fondo steigėjų Tomas Buzas taip pat akcentuoja bendrumo jausmą.
„Mus vienija noras rasti, kaip padėti Lietuvai“, – sakė jis, primindamas vieną iš projektų, kuriuos bendraminčiai parengė kartu su Britų Taryba ir KTU karjeros centru.
„BVG atliko eksperto vaidmenį, nes dauguma žmonių, kurie analizavo Kauną ir kūrė jo viziją, buvo Londone. Jie net nėra buvę Lietuvoje. O dabar dalis pasiūlymų, kuriuos pateikėme Kauno savivaldybei, jau įgyvendinta“, – pasakojo T. Buzas, kuris su kolegomis ketina koncentruotis ties Lietuvoje veikiančių tarptautinių prekybos įmonių plėtra bei regioninio tranzito mazgo kūrimu Lietuvoje.
„Sunkiausia ir yra suvienyti žmones ką nors daryti kartu, – pritaria Ignas Brazauskas, vienas iš akcijos „Darom“ organizatorių. – O Lietuvoje dabar vyksta du dalykai. „Cirkuliacija“ – tai normalu, sveikintina. Bet kartu vyksta ir emigracija, kuri yra didelė ir šiek tiek bauginanti“.
„Pavyzdžiui, Lietuvių jaunimo sąjunga Jungtinėje Karalystėje. Mes žinome, kad tik dirbdami kartu, bendrai ieškodami sprendimų ir pripažindami, jog po vieną nieko nepadarysime, galime sukurti pridėtinę vertę. Nuo žmonių priklauso“, – pateikia dar vieną pavyzdį A. Selemonaitė ir pabrėžia, kad Anglijoje tarp jos draugų praktiškai nėra tokių, kurie negalvotų apie grįžimą namo.
Namuose išskėstomis rankomis jūsų nelaukia, bet apie jus žinos visas pasaulis
„Jeigu Lietuvoje būtų sudarytos palankios sąlygos, mes išvažiuotume, nuveiktume kažkokius darbus ir grįžtume. Ir čia augintume savo vaikus. Jie taip pat būtų Lietuvos ir pasaulio piliečiai, kurie džiaugtųsi čia grįžę“, – apgailestaudamas vieną iš priežasčių, kodėl lietuvaičiai nesiveržia namo įvardijo M. Jovaiša.
Anot menininko, gali būti, kad anksčiau ar vėliau grįžti į Lietuvą paskatins tai, jog mes neišvengiamai artėsime prie ES vidurkio beveik nieko nedarydami, bet gali nutikti ir kitaip.
„Mokydamiesi už Europos pinigus ir „cirkuliuodami“ mes galėsim tą ES vidurkį pasiekti. Bet Lietuva natūraliai gali likti Europos provincija“.
Viltis, kad taip nenutiks, M. Jovaiša deda į IT sektoriaus plėtrą ir tautiečių veržlumą. Jam pritaria nelaukti, kol kas nors kitas sukurs Lietuvoje gerą gyvenimą raginanti A. Selemonaitė.
„Niekada mes nebūsime Skandinavija ar Šveicarija. Bet nuo to, kad mes išvažiuosime į Angliją, niekas nepasikeis. Taip, ten yra patogiau, paprasčiau. Net jeigu savęs nerealizuoji, yra tam tikros garantijos, žinai, kad tavo rytojus bus toks pat sotus kaip šiandien“, – lygino ji gyvenimą Lietuvoje ir kitose šalyse. – Bet reikia pačiam norėti kurti, daryti. Ir tie, kurie grįžtame, turime padėti suprasti čia gyvenantiems žmonėms, kad jie patys privalo kurti savo ateitį, niekas kitas už juos to nepadarys“.
Paklausta, kodėl vieni net nesvarsto galimybių artimiausiu metu grįžti į Lietuvą, o kiti nuolat ieško, ko galėtų nusitverti namuose, ir kuo vieni skiriasi nuo kitų, Agnė sako, kad vieni laukia, kol namuose gyvenimas pagerės, o kiti nori jį keisti.
„Bet nereikia laukti. Jei lauksite, kol jus kas nors pakvies ir išskėstomis rankomis pasitiks, nieko nebus. Kaip ir studentų laikais: visi klausinėdavo, kaip tu čia visur važinėji, viską gauni. Bet juk tų galimybių pati ieškojau. Yra dalis sėkmės, bet tą sėkmę irgi reikia užsidirbti“, – „Balsas.lt" aiškino A. Selemonaitė.
„Ir kuo greičiau atsikratyti nepilnavertiškumo kompleksų“, – pabrėžia D. Rutkauskas, sakydamas kad tuomet nei migracija, nei emigracija mūsų nesustabdys.
„Pirmiausiai reikia nustoti sirgti nepilnavertiškumo kompleksais, kad mes maži, nieko nežinome, nieko nemokame. Statistinis išsilavinęs lietuvis moka mažiausiai dvi kalbas, suprantame Rytų ir Vakarų kultūrą, galime būti tarpininkais tarp Rusijos ir Vakarų. Galbūt po 50 metų Lietuva turės 1,5 mln. gyventojų, bet apie juos labai gerai žinos pasaulis“, – viltingai sakė jis.
