Penktoji Naujojo Baltijos šokio 09 diena buvo išimtinai skirta lietuviškam šokiui. Į programą nebuvo įtraukti visi galimi kandidatai, ir tai turėtų nuteikti viltingai – bent jau kiekybiniu požiūriu ši meno sritis po truputį tankėja, tačiau meninės mūsų šiuolaikinio šokio būklės prognozės džiūgauti pagrindo kol kas nesuteikia.
Penktadieninis Tautvilo Gurevičiaus pasirodymas, pristatęs šokį kaip sunkiasvorių apmąstymų poligoną, palaikymo sulaukė iš Jonės Dambrauskaitės, kuri Menų spaustuvės padedama, dar pernai sumeistravo šokio monologą skambiu pavadinimu „Homo sum“. Jau tapo įprasta, kad žodiniai kūrybinių idėjų apibūdinimai, kokie skirtingi bebūtų, galiausiai susilaukia panašaus riboto įtaigos diapazono pavidalo. Atlikdama savąjį kūrinį, jaunoji šokėja tikrai nesimuliavo ir dirbo nuoširdžiai, nebodama jokių fizinių nepatogumų, kuriais taip dažnai skundžiasi kai kurie šiuolaikinio šokio žiūrovai. Į stiklinį indą įkišusi galvą (tai turėjo būti žmogaus, įkalinto visuomenės nuostatose, metafora), apie gimimą, gyvenimą ir mirtį šokėja bylojo be ryškesnių choreografinių pavidalų, tipingais mūsų šokio mokyklai konvulsijas primenančiais judesiais. Matyti, kad šokėjos kūnas yra išlavintas ir galėtų imtis ir sudėtingesnių iššūkių, bet choreografinei kūrybai reikalingas reiklesnis žvilgsnis į tai, ką ir kaip nori pasakyti. Net ir paliekant turinį nuošalyje, spektaklio forma priminė chaotišką improvizaciją su daiktais – stikliniais indais ir kėdėmis – pasibaigiančią būdingu tokio rekvizito spektakliams apsipylimu vandeniu.
Lietuviškas šiuolaikinis šokis pasižymi stebuklingu sugebėjimu stabdyti laiką, kelias minutes paversti pusvalandžiu, o pusvalandį – visa valanda. Tas būdinga ir antrajam penktosios dienos spektakliui – Agnijos Šeiko ir Dovilės Binkauskaitės „Paralelinei fantazijai“. Šis spektaklis – ko gero vienintelė festivalio premjera, tačiau jo meninė forma ir transliuojamos idėjos nuliūdino eklektika ir pretenzingumu. Prie 35 minučių triūsusi gausi komanda tarytum nesusikalbėjo – dramaturgės sumanymas liko neaiškus, labiau priminė mokyklinių etiudų rinktinę, scenografija tuoj pat išnyko II salės erdvėje, šventiškai nutviekstoje vakarinės saulės, kostiumai su pelerinomis, raukiniais, skvernais, pirštinėmis ir galvos apdangalais visiškai suvėlė programoje mėgintą išsakyti mintį, kartu su pasieniais išdėliotais pilkais kiaušiniais sukurdami kažkokį Juros periodo parko ir rojaus hibridą.
Choreografija, kurią įkūnijo septyni šokėjai, buvo sukurta iš tradicinių įtūpstų, mostų, vieno kito šuolio, riedėjimų pažeme. Programiškai neturintis fasado choreografinis organizmas prarado atramą ir trupėjo, skaidėsi, išsilaikydamas vien muzikos dėka, nors ši nei vaizdingumu, nei vidine dramaturgija nepasižymėjo.
Po ilgėlesnės pertraukos parodyta Loretos Juodkaitės kūrinių programa sutraukė didžiulę žiūrovų minią – į jos premjerą „Daryti tai, nedaryk to“ pateko ne visi. Šis faktas galėtų būti geroji šiuolaikinio Lietuvos šokio naujiena, nors kartu su svarbiausiu festivalio svečiu, prancūzų choreografu sukurtas spektaklis padidinto dėmesio galėjo sulaukti kaip tik dėl to. Už savo kūrybos įvairovę vertinamas menininkas lyg koks Juozas Statkevičius sukūrė garsiajai lietuvių šokėjai naują įvaizdį, išlaisvindamas jos kūną iš skraisčių ir popieriaus lapų, tačiau suvaržydamas elegantišku juodu švarkelio ir kelnių kostiumėliu, aukštakulniais ir žvilgančiu peruku. Tai kuriam laikui pakeitė ir šokėjos eigastį, ir jos spektakliams būdingą ritmiką, kuri tapo dinamiškesnė ir spartesnė. Tačiau spektaklyje išliko šokėjos kūnas su pažįstamais jo plastiniais privalumais – stipriu fiziniu pasirengimu, stabilumu, plačiais judesiais, įvaldytais šuoliais, stebinančiomis vestibiuliarinio aparato galimybėmis.
„Daryti tai, nedaryk to“ kaip pasakojimas nenuskambėjo – to ir neturėjo būti – bet nesuskambėjo ir kaip abstrakti choreografinė forma: per daug čia buvo konkrečių nuorodų (ant grindų kreida išrašytas angliškas kūrinio pavadinimas, bronzos spalva nudažytas kibiras, derantis prie blizgančios maudymosi eilutės, kuria šokėja puikavosi, išsinėrusi ir jos asmenybę ribojančių apdarų). Tiesa, kai kurios rekvizito detalės buvo pateiktos novatoriškai – būgštavimai, kad spektaklio pabaigoje atlikėja apsipils kibire esančiu vandeniu, nepasiteisino. Spektaklį ir choreografas, ir atlikėja užbaigė gražiai – vienu pūstelėjimu užgesindami kurį laiką trapiai plevenusią liepsnelę, bet choreografinės minties eiga nebuvo nei organiška, nei įtaigi, nei netikėta.
Loretos Juodkaitės kaip lietuviškojo šokio šamanės įvaizdį įtvirtinęs spektaklis „Sibilė“ buvo vienas ryškesnių, nors netolygių praėjusio teatrinio sezono įspūdžių, todėl smalsu buvo jį pamatyti kitokiame, labiau koncentruotame šokio kultūros kontekste. Literatūrinė spektaklio medžiaga ir anksčiau, ir dabar pasirodė kaip prasminis spektaklio balastas, nereikalingas pateisinamasis raštelis, kuriame įrašyta informacija riboja abstraktaus estetinio poveikio srautus. Mitinė erdvė, kurioje plūduriuoja spektaklio tema, skatina kurti režisūrines, muzikines ir scenografines jos iliustracijas iš smėlio, molio, vandens ir akmenų, bet šios detalės nenustelbia spektaklio nervinės sistemos.
Kaip ir ankstesnis „Salamandros sapnas“, šis bendras Loretos Juodkaitės ir Valentino Masalskio darbas skyla į dvi dalis – lėtą, statišką pirmąją ir greitą, dinamišką antrąją, kurias apjungia kontempliatyvi aktorės būsena ir emocinis transas. Tikrai galima pakentėti keliolika pirmųjų minučių trunkantį ritualą, kad vėliau išvystum stebuklinguosius, tiesiog antgamtiškus šokėjos sukinius, kurių fantastiškai kintančias formas dar labiau išryškina kostiumas ir apšvietimas. Šis judesio sūkurys įtraukia žvilgsnį lyg tornadas ir hipnotizuodamas išlaiko dėmesį ilgam. Negali sakyti, kad šis sprendimas nėra monotoniškas – tačiau jo energetika bemat užmezga kontaktą su žiūrovu. O tai, kaip byloja lietuviško šiuolaikinio šokio šiandiena, buvo, yra ir dar ilgai bus retenybė.
