Ignalina ir Anykščiai šiemet pirmieji pradėjo slidinėjimo sezoną Lietuvoje. Anot Lietuvos žiemos sporto centro direktoriaus Broniaus Cicėno, per jo darbo istoriją tai pirmoji žiema, kai slidinėjimo sezonas atidarytas taip anksti. Oficialiai trasos lankytojams atvertos gruodžio 4-ąją.
Lankytojų yra, bet jie taupesni
„Pirmąją savaitę per dvi dienas sulaukėme apie 500 lankytojų, antrąjį savaitgalį – apie 700-800. Jau nuo ketvirtadienio pastebime, kad žmonių vis daugėja, o penktadienį, šeštadienį suvažiuoja daugiausiai“, - pasakojo Lietuvos žiemos sporto centro direktorius.
Jo teigimu, lietuviai slidinėjimu domisi net ir sunkmečiu, gal tik įpročiai kiek pakitę. „Pastebėjau, kad nemažai žmonių jau yra įsigiję savo inventorių, mažiau nuomoja. Rečiau atvažiuoja su nakvyne, daugiau vienadienių slidinėtojų. Nors šalyje vis dar sunkmetis, žmonės atvažiuoja automobiliais po vieną, po du, tai apie kokią mes krizę galime kalbėti?“ - svarstė B. Cicėnas.
Anykščių kalnų slidinėjimo centro „Kalita“ vadovas Liudvikas Avietė skaičiavo, kad per dieną jų centras nuo sezono atidarymo pradžios susilaukia apie 30-60 lankytojų darbo dienomis ir nuo 300 iki 350 savaitgalį.
„Tikėjomės, kad atvykstančiųjų bus kiek daugiau, bet iš esmės sezono pradžia nenuvylė“, - tikino L. Avietė.
Norinčiųjų daugiau nei gali aptarnauti
Nors slidinėjimo malonumai vilioja vis daugiau lietuvių, Lietuvos kurortams konkurenciją sudaro kaimyninės šalys. B. Cicėno nuomone, Lietuvoje slidinėti sąlygos yra palankios, o ir kainos mažesnės nei kaimyninėse šalyse. Ignalinoje valanda slidinėjimo suaugusiam kainuoja 12 litų, vaikams – 10 litų. Jeigu norima išsinuomoti slidinėjimo inventorių, jis valandai atsieitų 15 litų. Diena Ignalinos slidinėjimo trasose kainuotų apie 50 litų, slidinėjimo inventoriaus nuoma – 70 litų.
„Vienas pakėlimas į kalną Birštone pernai kainavo 2 litus, slidinėjimo įrangos nuomos kaina buvo apie 15 litų už valandą“, - slidinėjimo paslaugų įkainius skaičiavo Birštono turizmo informacijos centro direktorė Henrieta Miliauskienė.
„Labai daug pinigų lietuviai nuveža į Lenkiją ir Latviją. Šiuo metu slidinėjimo trasos nei Vilniuje, nei Birštone, nei Alytuje dar neatidarytos, o ir materialinės bazės ne tokios stiprios kaip kaimyninėse šalyse. Trūksta slidinėjimo centrų Lietuvoje, tiek, kiek jų yra, negali patenkinti visų slidinėtojų poreikių“, - priežastis, kodėl lietuviai slidinėti traukia svetur, vardijo B. Cicėnas.
Pasak B. Cicėno, nors Ignalina vienintelė Lietuvoje gali pasigirti 4 slidinėjimo trasomis,visų norinčiųjų ji priimti negali.
„Negali visa Lietuva suvažiuoti į Ignaliną, galime aptarnauti 1000-1500 lankytojų per dvi dienas, jei bus daugiau – užsikiš keltuvai, susidarys eilės. Viskam yra ribos. Čia panašiai kaip prekybos centre, negali visi apsipirkti vienoje parduotuvėje, kad ir kokia ji didžiulė būtų“, - aiškino Lietuvos žiemos sporto centro direktorius.
Kaimynai patrauklesni?
Vis dėlto, kalbinti pašnekovai sutiko, kad nors slidinėtojų Lietuvoje vis daugiau, Lietuvos slidinėjimo trasos dažnai rimtiems žiemos malonumų mėgėjams tėra tik mankšta prieš vykimą į rimtus kalnus.
„Lietuvoje beveik nėra kur slidinėti, yra vos kelios vietos. Žmonės įpratę važinėti į Latviją. Anykščiuose turime du keltuvus ir dvi trasas, atitinkamai Latvijos kurortuose po 7 keltuvus ir 10 trasų. Mes Anykščiuose turime net ne kalną, o šlaitą, kai Latvijoje vienu kalnu nusileidus, į kitą kalną pakylama keltuvu, slidinėtojams yra daugiau įvairovės“, - kaimynų slidinėjimo kurortus su lietuviškais lygino Anykščių slidinėjimo centro vadovas.
Birštono turizmo informacijos centro vadovė H.Miliauskienė , lygindama lietuviškas ir latviškas slidinėjimo trasas, taip pat neslėpė, kad lietuviams yra dar kur tobulėti.
„Latvių tradicijos yra šiek tiek senesnės nei lietuvių, šioje srityje jie yra toliau pažengę nei mes. Tačiau lietuviai kiekvienais metais investuoja tobulindami slidinėjimo trasas ir stengiasi neatsilikti“, - teigė pašnekovė. Paklausta, apie kainų skirtumus Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse, moteris pabrėžė, kad kainas dažnai lemia lankytojų srautai, todėl jos gali svyruoti. „ Kai kurios trasos norėdamos reguliuoti srautus, įveda didesnes ar mažesnes kainas tam, kad nesusidarytų per didelės eilės, tai priklauso ir nuo keltuvų skaičiaus bei jų pajėgumo“, - aiškino H. Miliauskienė.
L. Avietė skaičiavo, kad Latvijoje veikia daugiau kaip 30 slidinėjimo centrų, todėl ten yra didžiulė konkurencija. „Norėdami pritraukti daugiau lankytojų, centrai diferencijuoja kainas darbo bei poilsio dienomis. Už slidinėjimą darbo dieną kaina yra mažesnė, o laisvadieniais, kada daugiau žmonių, kainos žymiai didesnės“, - pasakojo Anykščių slidinėjimo centro vadovas.
Yra šalčio, bus ir sezonas
Pastarosios dvi žiemos, anot L. Avietės, buvo pakankamai geros slidinėjimui, o prieš tai situacija buvo liūdnoka. „Praeiti du sezonai truko apie 80 dienų, o dar ankstesnis - vos 14“, - prisiminė Anykščių slidinėjimo centro vadovas.
Pašnekovo teigimu, apie didelį slidinėjimo verslą kalbėti nėra prasmės, bent jau Anykščių slidinėjimo trasos finansuojamos savivaldybės lėšomis ir atsiperka tada, kai žmonės ne tik slidinėja, bet mieste ir apsistoja bei maitinasi kavinėse.
„Vien tik iš slidinėjimo sunkiai reikėtų verstis. Esame labai priklausomi nuo gamtos. Yra šaltis, galime padaryti sniego, nėra jo – nebus ir jokių slidinėjimo trasų. Lietuvoje dažni atodrėkiai, o štai Latvijoje žiemą temperatūra būna bent porą laipsnių žemesnė, tai lemia ir geresnes sąlygas slidinėjimui“, - sakė pašnekovas.
Paklaustas, ar mūsų kurortai galėtų konkuruoti su kaimynų, L. Avietė teigė, kad tokios perspektyvos bent jau per ateinantį dešimtmetį jis nemato.
„Lietuvoje iškyla daugiau problemų ieškant tinkamos vietos slidinėjimo trasoms. Jeigu tu nori vietos regioniniame parke, susidursi su didžiuliais sunkumais, Latvijoje viskas yra paprasčiau“.
Ar šis sezonas bus ilgas, L. Avietė juokėsi, kad to reikėtų klausti Dievulio, tačiau tikino, kad pradžia yra svarbiausia, nes įprasta, kad žmonių, atvykstančių slidinėti yra kur kas daugiau šventiniu laikotarpiu nei sausį ar vasarį.
„Be abejo, kad žmonių daugiausia atvyksta per šventes. Be to, jeigu tai yra tikras slidinėtojas, jis važiuoja į rimtus kalnus. Po to, kai jis jau ten nuvažiuoja, po lietuviškas kalveles jau nelabai ir nori slidinėti“, - teigė L. Avietė.
