Vida Tavorienė VL žurnalistė
Pagal Rytų horoskopą 2014-ieji yra Arklio metai. Jie, anot astrologų, turėtų būti dinamiški ir veržlūs. Nuo seno manyta, kad arklys – laimės ir sėkmės nešėjas. Arklių mylėtojai patvirtina, kad radusiuosius sutarimą su šiuo gyvūnu lydi sėkmė, nes jų gyvenimas tampa prasmingesnis ir dvasingesnis. Ne veltui ir pasagai priskiriamos stebuklingos galios. Žmonės tiki, kad virš durų akštyn galais pakabinta pasaga saugo nuo piktos akies.
Žirgų pievose mažėja
Lietuvos arklių mylėtojai dažnam linki rasti progų pabendrauti su arkliu, o jei yra galimybių – ir įsigyti šį gyvūną. Anot jų, arklys – ir puikus draugas, ir gydytojas, ir guodėjas, kai kam – dar ir duonpelnys. Tik norint įgyti arklio pasitikėjimą, reikia mokėti jį užkalbėti – pažinti gyvūno psichologiją ir jį mylėti. „Manau, kad kiekvieno vyro viduje kažkas suvirpa išgirdus žodį „žirgas“ ar išvydus šį gyvūną. Tai rodo mūsų gilų, iš pasąmonės ateinantį ryšį su arkliu, kuris žmogų lydėjo ir darbe, ir kare“, – sakė žirgų augintojas, įvairių žirgų sporto varžyvų dalyvis Vidas Kūlokas.
Kol arklio nepakeitė technika, jis buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Mūšiuose ir susisiekimui žirgų jau seniai nebereikia, vis rečiau pamatysi ir plūgą traukiantį arklį. Dabar daugiausia jie auginami dėl pramogos ir sporto. Aistringi žirgų mylėtojai juos laikytų vien dėl grožio. Pastaraisiais dešimtmečiais arklių Lietuvoje mažėja. Prieš 30 metų jų buvo apie 85 tūkst., o šių metų gruodžio 1 d. – per 17 tūkstančių. O štai tarpukario Lietuvoje (1927 m.) laikyta net 617 tūkstančių arklių.
ES pradėjus remti nacionalinių veislių gyvūnus, atsirado daugiau augintojų, laikančių senųjų lietuviškų nykstančių veislių arklius: žemaitukus, stambiuosius žemaitukus ir Lietuvos sunkiuosius. „Dabar arklininkystės situacija nėra labai gera, bet nėra ir beviltiška. Pavasarį dalyvaudamas žygyje, atkartojusiame Antano Baranausko kelionę iš Anykščių į Vainutą, buvau labai nusiminęs. Žemaituku pravažiavęs daugiau kaip 100 km, Žemaitijoje išvydau tik penkis arklius. Tiesa, nuotaika pasitaisė, kai kitą kartą važiavau į tėviškę Lazdijuose – šiame krašte arklių pakelėse ganėsi daugiau. Europinė parama mažoka, tačiau jei jos nebūtų, senųjų veislių arklius laikytų tik altruistai“, – pastebėjo legendinius žemaitukus auginantis V.Kūlokas.
Didžiuojasi legendiniais žemaitukais
Lietuviai didžiuojasi žemaitukais – vienos seniausių pasaulyje veislių arkliais, kurie buvo neatsiejami nuo besiformuojančios lietuvių tautos kasdienybės ir istorinių išbandymų. Mokslininkai pastebėjo, kad žemaitukai – puikūs kovų žirgai, nepaprastomis savybėmis garsėję toli už Lietuvos ribų. Tačiau legendiniai žemaitukai nekart buvo atsidūrę ties išnykimo riba. Ir dabar dar reikia daug pastangų, kad ši veislė išliktų.
Žemaitukų augintojai negaili gerų žodžių šiems simpatiškiems nedideliems žirgams. O šios veislės tyrinėtoja dr. Valė Macijauskienė pastebėjo, kad žemaitukams būtinas ryšys su žmogumi, gyvybiškai būtina meilė, dėmesys ir švelnumas. „Žemaitukus mėgsta ir vaikai, ir suaugusieji. Jie yra dailūs, nuoširdūs, kantrūs, ištvermingi“, – savo augintinius gyrė V.Kūlokas. Tačiau šie žirgai gali būti ir užsispyrę. „Kai žmogus nežino, ko nori iš jo, arba nemoka prieiti prie žirgo, žemaitukas demonstruoja užsispyrimą. Ko ir norėti tokiais atvejais – ir mes panašiai elgiamės. Bet jei su žemaituku kantriai ir nuosekliai dirbi, jis atsidėkoja atsidavimu“, – mėgstamus žirgus apibūdino žirgyno savininkas.
Sunkiau būna įveikti žemaitukų baikštumą – įgytą ar iš protėvių paveldėtą. „Galima žemaituką nuraminti, jei jis neseniai ko nors išsigando ar su juo buvo netinkamai pasielgta. Tačiau jei baimės įgimtos ar anksčiau įgytos, jis bus baikštesnis“, – aiškino V.Kūlokas.
Atstoja spektaklį
Dvylika senosios veislės arklių auginančio ūkininko žirgyną Kauno rajone yra pamėgę vaikai ir suaugusieji. Čia jie atvažiuoja pajodinėti, pabendrauti su žemaitukais. Ūkininko dukra Neringa Kūlokaitė rengia jaunimą žirgų sporto varžyboms. Žemaitukai gerai pasirodo konkūruose, ištvermės, karietinio važiavimo varžybose, o žygiuose jie nepralenkiami.
„Per dieną ištvermingi žemaitukai lengvai įveikia 50–60 km. Jie nereiklūs nei sąlygoms, nei pašarui: šieno gavo, paėdė ir sveiki toliau traukia. O jei kokia bėda ištinka, nepuola į paniką. Jei įstrigo koja, jie nepuls blaškytis kaip kokie karštuoliai konkūriniai žirgai, o palauks, kol kas padės ištraukti. Žemaitukai irgi karšti, tačiau elgiasi išmintingiau, nes instinktyviai žino, kaip elgtis tokiais atvejais“, – senosios veislės žirgų išskirtinumu nenustojo žavėtis augintojas, su žemaitukais traukiantis į pažintinius žygius po Lietuvą. Neatsitiktinai ir žemaitukams vardus ūkininkas parenka pagal įvairius šalies upių, ežerų, miškų, miestų vietovardžius. Jis kviečia žirgus tokiais vardais: Krosna, Kirsna, Karužė, Kulpė, Aviris ir kt.
V.Kūlokas sakė tiek prisirišęs prie žemaitukų, kad dabar neįsivaizduoja be jų gyvenimo. Pasivažinėjimas gamtoje su žemaituku jam atstoja gerą spektaklį ar koncertą. Sako, kad žirgas neša sėkmę. Aš tarčiau, kad žirgas praturtina žmogaus vidų. Kai nusipirkau žemaitukų, pasikeitė mano mąstymas, sustiprėjo ryšys su gamta, atsivėrė daugiau dvasinių potyrių“, – atviravo vyras.
Su botagu kalbos nerasi
Utenos rajone ūkininkaujantis Gintautas Kazlauskas – stambiųjų žemaitukų gerbėjas, savo ūkyje laikantis daugiau kaip 80 šių arklių. Tai yra didžiausia stambiųjų žemaitukų banda privačiame ūkyje. „Nuo neatmenamų laikų mūsų krašte buvo paplitę stambieji žemaitukai. Čia reljefas nelygus, tad su Lietuvos sunkiaisias nelabai kur įsibėgėsi. Stambieji žemaitukai yra ramesni už žemaitukus, ne tokie karšti, o darbingumu nenusileidžia sunkiesiems“, – savo augintinius gyrė iš tėvo, žinomo žirgų augintojo ir vadeliotojo, žirgyną paveldėjęs G.Kazlauskas. Prie arklių prisirišęs ūkininkas gėrisi genofondiniais žirgais, tačiau yra nusiminęs, kad dabar retas turi noro ir kantrybės triūsti žirgynuose. „Didelės naudos nėra, o rūpesčio – nemažai. Su arkliais reikia daug dirbti, bendrauti, mokyti. Tad tokių keistuolių dabar mažai“, – šypsojosi vyras.
Uteniškio žirgyne yra daug žirgų ir jiems visiems reikia žmogiško dėmesio, šilumos, ne tik pašaro ir vandens. „Arkliai išgyvena tokius pačius jausmus, kaip ir žmonės. Jie ir pyksta, ir pavydi, ir kerštauja. Jei bandysi pakasyti nugarą vienam, tuoj kiti stums jį į šoną ir veršis arčiau, kad gautų dėmesio. Jei glostai žirgą, jis atsako tuo pačiu“, – arklių charakterį perpratęs sakė G.Kazlauskas. Anot jo, bendros kalbos ir sutarimo su žirgu nerasi, jei ant jo šauksi, rėksi ar dar blogiau – be reikalo mojuosi botagu. Įbaugintas arklys nesupras, ko iš jo norima, ir nesimokys. „Arklys civilizaciją tempė, o dabar jis mažai reikalingas. Bet juk nebūtinai žirgas turi būti skirtas darbui – atgaiva su juo pramogauti. Gal reikia laiko, kad atsirastų nostalgija arkliams. Tada gal ir dažnesnėje sodyboje juos pamatysime. Juk tai – vienas iš švariausių gyvūnų, geras žmogaus draugas“, – sakė įvairiose varžybose daug apdovanojimų su savo augintiniais pelnęs G.Kazlauskas.
Sunkieji arkliai – flegmatikai
Aistringas žirgų mylėtojas iš Suvalkijos Juozas Bekampis laiko nemažą bandą Lietuvos sunkiųjų arklių, dar pagarbiai vadinamų duonpelniais. „Lietuvos sunkusis arklys – flegmatikas. Jis lėtai mąsto, palaukia antro paraginimo. Antai žemaituko net raginti nereikia – jis nuo žvilgsnio pajuda. Tačiau jei sunkusis arklys būtų tokio charakterio, jį būtų sunku suvaldyti. Sunkusis sveria 800 kg ir daugiau, todėl išvedant šią veislę atrinkti paklusniausi, patvariausi, ištvermingiausi ir tinkamiausi darbui“, – geras sunkijų arklių savybes vardijo ūkininkas.
Prie arklių jis sukasi nuo pat vaikystės, o pirmąją sunkiųjų veislės kumelę įsigyjo prieš daugiau nei dvidešimt metų. „Kai pradėjome ūkininkauti, sunkieji arkliai buvo reikalingi darbui – ir šienapjovę, ir akėčias, ir plūgą traukė. Suvalkijoje žemės yra sunkios, molingos, todėl reikėjo drūto arklio“, – prisiminė J.Bekampis. Dabar ūkyje sunkieji vis rečiau įkinkomi dirbti. „Gyvuliams prižiūrėti, akmenims rinkti juos dar pasikinkome. Problema ta, kad darbuotojai, kurie moka elgtis su arkliu, sensta, o įgūdžių perduoti nėra kam. Be to, niekas jau negamina pakinktų ir vežimų“, – skėsčiojo rankomis ūkininkas.
Prieš keletą metų sunkieji arkliai buvo gana populiarūs tarp smulkiųjų ūkininkų. „Pasikinkius arklį į vežimą patogu vandens nuvežti į ganyklą, parsivežti pieno. Todėl tie, kas laikė nedaug gyvulių, pirko Lietuvos sunkiuosius arklius, tiksliau, į juos keitė vietinius neveislinius. Taip elgtis juos skatino europinė parama genofondiniams gyvūnams. Tačiau dabar smulkieji traukiasi iš gamybos“, – apie mažėjančią arklių paklausą kalbėjo J.Bekampis.
Arklių augintojas mano, kad sunkiuosius galima būtų plačiau pritaikyti: lapams iš parkų išvežti, šakoms iš miško parvežti ir pan. „Tačiau dabar patogiau užsikurti traktoriuką. Užgesinai variklį, raktelius įsidėjai į kišenę ir ramu. O arklį reikia pašerti, prižiūrėti, bendrauti. Einame lengvesniu, bet nebūtinai teisingu keliu“, – samprotavo žirgyno savininkas. Jis įsitikinęs, kad Lietuvos sunkieji arkliai neišnyks, o ateityje bus paklausesni. „Sunkieji paklausūs dėl mėsos, – neslėpė J.Bekampis. – Nors mums ir nepriimtina arklius skersti mėsai, kitose šalyse arkliena populiari. Ją valgo italai, prancūzai, belgai, japonai ir kt. Ir Lietuvoje daugėja tokių gurmanų. Sportiniai žirgai mėsai netinka, o sunkiųjų veislių arklių pasaulyje nedaug likę.“ Tiesa, dėl Europos arklienos mėgėjų Lietuvos sunkieji arkliai buvo atsidūrę ties išnykimo riba. Atsivėrus sienoms, šie mūsų senosios veislės arkliai buvo masiškai eksportuojami į Europą. Vienu metu jų buvo likę vos per šimtą.
Atjaučia ir nuramina
Tvirtinama, kad lietuviško kraujo turi ir trakėnų veislės žirgai (kuriant veislę buvo naudojami ir žemaitukai), išvesti Rytų Prūsijoje. Trakėnai buvo veisiami Prūsijos kaizerio kavalerijai. Bėgant metams, kavalerija kariuomenėje tapo nereikalinga, o šios veislės žirgai pradėjo sėkmingai dalyvauti jojimo sporto varžybose. Po karo 1945 m. dalis trakėnų buvo išvežta į Vokietiją, o dalis atsidūrė Rusijos stepėse. 1965 m. trakėnai atvežti į Lietuvą. „Trakėnai – labai gražūs, grakštūs ir protingi žirgai. Jie dalyvauja visose rungtyse“, – gražių žodžių auginamiems ir treniruojamiems žirgams negailėjo Lietuvos trakėnų žirgų augintojų asociacijos prezidentė Laima Šilalienė. Ji pabrėžė, kad trakėnams labai reikia švelnumo ir subtilumo. Šiurkščiai su jais elgiantis jų nepalenksi ir neišmokysi. O dirbant kantriai ir su meile, galima pasiekti gerų rezultatų sporte ir užsitarnauti jų atjautą.
„Kartą mačiau, kaip neramaus būdo trakėnas drausmingai ir klusniai stovėjo ir laukė jojikės, kuriai pasidarė negera. Žirgas pajuto, kad mergina sunegalavo“, – nuostabą sukėlusį nutikimą prisiminė nusipelniusi žirgų sporto trenerė. Moteris žirgus mylėjo ir jais pasitikėjo nuo pat ankstyvos vaikystės. „Jei kas nuskriausdavo, bėgdavau į tvartą ir apsikabindavau darbinį arklį. Jis mane suprasdavo ir nuramindavo. Arklys turi įtakos žmogaus sveikatai“, – sakė su žirgais daug metų dirbanti L.Šilalienė.
Kuriamos dvi naujos veislės
Pasak Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos Arklininkystės skyriaus vedėjo Juozo Barisevičiaus, šalyje kuriamos dvi naujos žirgų veislės: Lietuvos jojamųjų ir Baltijos hanoverių. Pirmos kartos palikuonys atitinka norimą šiuolaikinį klasikinį jojamojo žirgo tipą. Tokie žirgai, paruošti klasikinėms žirginio sporto šakoms (konkūrams, dailiajam jojimui), yra paklausiausi.
„Norint patenkinti augantį žmonių susidomėjimą žirgų sportu, reakreacine ir terapine arklininkyste bei konkuruoti su ES šalimis, senos techninės bazės nepakanka. Ją reikia modernizuoti, steigti daugiau profesionalių žirginio sporto mokyklų, atnaujinti maniežus, aikštynus ir kitą infrastruktūrą“, – pastebėjo jis.
