Apie tai, kad Lietuvos švietimo įstaigose tvyro ne pats geriausias mikroklimatas kalbama jau senokai.Viešumoje nuskambėjo ne viena istorija apie tai, kad mokytojai kartais būna bejėgiai apsiginti nuo mokinių patyčių ir psichologinio smurto, mat moksleiviai puikiai žinodami savo teises, ypač dažnai linkę pamiršti pareigas. Žinoma, yra ir kita medalio pusė: tėvai karais švysteli vieną kitą akmenėlį į pedagogų daržą už tai, kad šie neva neatlieka savo pareigų, o darbą, kuris kartais pavadinamas pasaukimu, atlieka atmestinai. Patys pedagogai taip pat linkę netylėti apie savo darbo sunkumus – dideli krūviai, perpildytos klasės, mokymo priemonių trūkumas, maži atlyginimai nėra tie faktoriai, kurie motyvuoja darbui.
Birželio 8-ąją Seime vyko konferencija „Teisių ir pareigų santykis šveitimo sistemoje: įtaka moksleivių ugdymui ir mokytojų statusui“
Konferencijoje kalbėjusi Seimo vicepirmininkė Virginija Baltaitienė sakė: „Svarbu kalbėti ne tik apie mokytojų atlyginimus ir mokyklų finansavimą, būtina kalbėti apie žmogų, mokytoją, kuris vaidina lemiamą vaidmenį mokymo procese. Mokykla ir mokytojas yra pagalbininkas šeimai, bet tai nėra pagrindinis veikėjas auginant jauną žmogų. Prieš dešimt-dvidešimt metų mokytojas, kaip žmogus, visuomenėje buvo labai vertinamas, visuomenei demokratėjant įvyko dideli pokyčiai, tiesa, ne visi jie teigiami“
Politikė paminėjo tokius tokios visuomenės gyvenimą veikiančius veiksnius kaip emigracija, bedarbystė, švietimo politika ir kt. „Požiūris pasikeitęs ir net atsiradęs neigiamas požiūris į mokytoją. Šiandieniniai teisės aktai negina mokytojo – mokykla funkcionuoja kaip bet kuri kita įstaiga, kuri teigia, kad paslaugą gaunantis klientas visada teisus. Ar tikrai moksleivis visuomet teisus?“ – klausė V. Baltaitienė
Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius teigė, kad būtina peržvelgti, ar visos galimybės išnaudojamos, kad psichologinė atmosfera mokyklose keistųsi: „Viskas prasideda nuo konkrečios mokyklos ir jos požiūrio į sveikos atmosferos ir pagalbos tarp mokinių ir mokytojų kūrimą. Kiekviena mokykla gali, neabejoju, kad tokių mokyklų atsiras, kurios nusistatys tam tikrus elgesio kodeksus. Tėvai, atvesdami vaiką į mokyklą, turėtų pasirašyti sutartį su mokyklą, kur būtų numatyti tam tikri įsipareigojimai. Svarbu ir tai, kokį indėlį į mokyklos gyvenimą atneša tėvai.“
Ministro teigimu, nepakankamai išnaudojami vidiniai mokyklų ištekliai. „Sprendimus turi priimti ne mokyklų vadovai, o bendruomenės, turi būti bendradarbiavimo kultūra mokyklose“, - kalbėjo ministras. G. Steponavičiaus teigimu, pastaruoju metu mažėja ne tik moksleivių, bet ir mokytojų skaičius, bet pagalbos specialistų mokyklose skaičius auga – tai rodo, kad mokyklos suvokia, kad mokytojas neturi būti paliktas su moksleivių elgesio problemomis kovoti vienas.
Ministras akcentavo, kad mokyklose, kuriose dirba stiprūs vadovai, palaikantys ryšį su bendruomenėmis, funkcionaliai išsprendžiama daugiau problemų. G. Steponavičiaus teigimu, nauja mokyklų vadovų skyrimų tvarka, kuomet specialistai bus patikrinti pagal ES šalių praktikoje jau patikrintą sistemą, leis gerinti situaciją.
