Įsivaikinti Lietuvoje likimo nuskriaustą žmogutį gali būti daug sunkiau nei galima įsivaizduoti. Nors atrodytų, kad stengiesi daryti gera, sukrešėjęs biurokratijos aparatas tau parengs tiek išbandymų, jog įveikti sistemą pavyks tik labai daug kantrybės turinčioms šeimoms.
Laikinai Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorės pareigas einanti Dovilė Šakalienė interneto svetainei balsas.lt pasakojo, kad norint sumažinti vaikų, augančių globos namuose, skaičių reikia supaprastinti įvaikinimo procedūrą.
„Mano pačios šeima norėjo įsivaikinti vieną berniuką. Paskambinome į globos namus, o mums pareiškė, kad tas procesas yra labai sunkus.
Iš karto pasakė, kad vaikas jau priskirtas kitiems globos namams ir netrukus išvažiuos. Todėl kils dar daugiau problemų. Akivaizdu, kad norėdamas įsivaikinti turi nueiti kryžiaus kelius“, – piktinosi D. Šakalienė.
Anot jos, vaikus globojančios įstaigos net nesistengia palengvinti įsivaikinti norinčių šeimų gyvenimą
„Tam gali būti daug priežasčių, bet greičiausia viena esminių yra finansinis aspektas. Už kiekvieną vaiką yra mokami dideli pinigai. Tarkime, už neįgalų vaiką globos įstaiga gauna 3,5 tūkst. litų, – pasakojo moteris. – Nuo 3 tūkst. iki 6 tūkst. litų mokama už kūdikio priežiūrą.
Už sveiką vaiką per mėnesį atseikėjama apie 2–2,5 tūkst. litų. Suprantama, jei vaiką kas nors įsivaikina, globos namų įstaiga su pinigais turi atsisveikinti.“
D. Šakalienė užtikrinta – vaikų globos namų įstaigos pačios niekada nepasakys, kad joms nebereikia pinigų.
„Turi būti politinė valia. Vyriausybės lygmeniu turi būti priimti sprendimai ir dirbama su vaikų globos namų įstaigos darbuotojais. Jie gali būti perkvalifikuojami, pakeičiama suteikiamų paslaugų sistema, pinigų srautas nukreipiamas kita linkme“, – aiškino ji.
