Mus nuo pietaujančių stovyklautojų skiria apie 10 tūkstančių kilometrų, tačiau visi čia moka ir himną, pažįsta trispalvę, be to, žino, ir kas naujasis Lietuvos prezidentas.
Jungtinėse Amerikos Valstijose, netoli Los Andželo, prieš daugiau nei pusę amžiaus įkurta skautų stovykla kasmet pritraukia apie 300 lietuvybę puoselėjančių skautų tam, kad pabūtų kartu gamtoje, pasijuoktų, padainuotų, prisimintų savo šaknis. Čia atvykus tenka duoti griežtą priesaiką
„Po kiekvieno įžodžio reikia pabučiuoti vėliavą, simbolizuoti, kad mes dar palaikom ryšį su Lietuva, mes dar mylime Lietuvą, ir tarnaujam Lietuvai per visą mūsų gyvenimą ir visą mūsų skautybę“, – pasakojo skautas Gintaras Raipšys.
Iš Los Andželo atvykti į stovyklą trunka apie tris valandas. Gyvenimo sąlygos čia – paprastos. Tačiau himnų, dainų ir geros nuotaikos tikrai netrūksta.
„Čia jau yra 53 kartas, kai mes Rambyne čia gyvenam dvi savaites. Ši stovykla kulminuoja visą mūsų darbą, kurį darom“, – kalbėjo skautė Sigutė.
Tačiau kaip lietuviai čia atsidūrė? Pasirodo, vienas lietuvis skautas mėgdavo užsukti į kalvotas apylinkes, kuriose gausu meškų, pažvejoti. Sužinojęs, kad aplinkui parduodama žemė, subūrė ir daugiau lietuvių. Tuomet beliko surinkti reikiamą sumą.
„Atėjo tėvų komitetas, važiavo į kiekvieno lietuvio namus ir prašė, kad paaukotumėt bent po šimtą dolerių ir nesvarbu ar iš karto, ar mokėti bent po penkis dolerius į mėnesį“, – teigė skautė Audra Reividienė.
Penkių hektarų plotą Kalifornijoje pavyko įsigyti už kiek mažiau nei 11 tūkst. dolerių. Lietuviai savarankiškai surinko apie šešis tūkstančius dolerius, likusius paskolino Lietuvių kredito kooperatyvas Los Andžele. O tuomet teko gerokai atsiraitoti skautiškų marškinių rankoves ir paplušėti. Mat ten – nebuvo nieko, tik miškas.
„Jie nusipirko, bet reikėjo Reikėjo įrengti virtuvę, pastatą, visokius požeminius vamzdžius ir t.t. 1963 metais pradėjome stovyklauti“, – prisiminimais dalijosi skautė Rasa Matulaitytė-Henrikssen.
Dabar vaizdas – smarkiai pasikeitęs: yra nutiesta ir elektra, atokią stovyklą pasiekia vanduo, įrengta puiki valgykla su itin savo darbą mylinčiomis šefėmis. Ši vieta, pasak čia stovyklaujančių skautų – išties ypatinga. Ir žinoma, ne vien dėl to, kad čia pietums siūlo net šaltibarščių.
„Nes buvo originaliai vieta, Hoolcam Valley, kur aukso rado. Mes jaučiam, kad čia yra tokia auksinė vieta. Ir aš vis sakau, kad čia kaip šventa žemė. Žmonės kur ateina čia pirmą kart, jaučia čia tą energiją, tokią ramybę, jūs matot, mūsų oras toks grynas“, – sakė skautė Sigutė Mikutaitytė-Miller.
Lietuviai skautai Amerikoje susitinka dažnai, taip pat ir ne stovyklos metu. Jie kartu stengiasi švęsti įvairias šventes – rengia Kaziuko mugę, išvykas, įvairius renginius. Skautų veikla – vienas geriausių būdų nepamiršti lietuvių kalbos. Tačiau čia nemažai šnekama ir angliškai.
„Yra daug mišrių šeimų, mes nenorim, kad juos taip, neprijungti, tai mes daug kartų angliškai kalbam, kalbam lietuviškai, o tada angliškai, taip pusė pusė, kad jie galėtų suprast. Tai yra šiandieninė realybė“, – pasakojo S. Mikutaitytė-Miller.
Daug čia atvykstančių jaunų žmonių yra trečios ar ketvirtos kartos Amerikos lietuviai. Dažno seneliai – Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai iš Lietuvos.
Nors kai kurie jaunieji Amerikos lietuviai kalbą ir primiršta, visi iki vieno stebi pokyčius Lietuvoje. Stovykloje nepamirštas ir naujasis prezidentas Gitanas Nausėda.
„Visi čia važiuoja išlaikyti lietuvių tautybę. Valgiai, maistą, kalbą, draugiškumą ir istoriją, naują prezidentą. Džiaugiamės, kaip viskas vyksta Lietuvoj ir kaip viskas eina geryn“, – tvirtino skautas Tomas Petokas.
Net ir naktį čia, keturių hektarų dydžio žemės lopinėlyje už dešimties tūkstančių kilometrų, šiuo metu netyla gražiausios lietuviškos dainos.
