Kokia yra ispaniška krepšinio mokykla ir kuo ji skiriasi nuo lietuviškos? Koks yra ateities krepšinis ir kiek jo šiandien yra Lietuvoje? Atsakymų į šiuos klausimus naujienų portalas tv3.lt ieškojo atsispirdamas nuo dvylikamečio lietuvio Jokūbo Krikščiūno istorijos.
2011 m. gimęs vilnietis rugsėjį dalyvavo Bilabo mieste vykusiame prestižiniame „Torneo Internacional Finetwork Salleko“ turnyre. Jame varžėsi net 12 vaikinų komandų, tarp kurių buvo Madrido „Real“, „Estudiantes“, Vitorijos „Baskonia“, „Valencia“ ir kitos pagrindinės Ispanijos jaunimo akademijos.
J. Krikščiūno atstovaujama jungtinė „Next Hoop“ komanda sugebėjo prasibrauti į turnyro finalo ketvertą, o lietuvis pateko į simbolinį geriausių žaidėjų penketą.
Svarbu paminėti, kad J. Krikščiūnas rungtyniavo su metais už save vyresniais varžovais.
Jaunuolio žaidimo epizodus iš Ispanijos galite rasti šios naujienos viršuje.
Kartu su lietuviu pripažinimo sulaukė Pablo Calderinas, Ibai Molinos, Javieras Asensio ir Andresas Crespo. Naudingiausiu turnyro žaidėju pripažintas 187 cm ūgio Pablo Mera. Šis universalusis trylikametis yra vertinamas kaip didžiausias 2010 m. kartos Ispanijos talentas.
J. Krikščiūnas šį sezoną rungtyniauja dviejuose Moksleivių krepšinio lygos (MKL) čempionatuose. U13 čempionate jis gina Roko Rolio treniruojamos „VKM-I“ komandos garbę, o U15 čempionate atstovauja „VKM-I“ ekipai, kuriai vadovauja treneris Tomas Tarasevičius.
Šioje komandoje gausu buvusių krepšininkų atžalų – čia tobulėja Ramūno Šiškausko, Mindaugo Lukauskio, Roberto Javtoko, Justo Sinicos, Povilo Čukino ir kitų praeityje garsių krepšininkų sūnūs.
Kalbėdamas apie pasirodymą Ispanijos turnyre ir tikslus MKL čempionatuose J. Krikščiūnas išlieka kuklus.
„Buvo tikrai stiprių komandų ir pajėgių žaidėjų, todėl lengva nebuvo. Manyčiau, pavyko visai neblogai, ypač žinant tai, kad buvau metais jaunesnis nei varžovai. Patekimas į simbolinį turnyro penketą – malonus įvertinimas, bet nežiūriu į tai kaip į kažkokį didelį pasiekimą. Man yra tik dvylika metų ir turiu dar labai daug tobulėti. Tikslai dar tikrai nėra pasiekti.“
„Šių metų tikslai MKL čempionatuose yra kovoti dėl pirmosios vietos ir kuo labiau padėti komandai bei treneriui. Su tėvais turime susitarimą, kad gyvenime turi būti svarbus ne tik krepšinis, bet ir mokslai. Kol kas tai suderinti sekasi tikrai neblogai. Tikiuosi, kad taip bus ir ateityje“, – pastebi įžaidėjo pozicijoje rungtyniaujantis Jokūbas.
Naujienų portalas tv3.lt su Jokūbo tėčiu Almantu Krikščiūnu aptarė pagrindinius skirtumus tarp lietuviškos ir ispaniškos krepšinio mokyklos.
Pasak pašnekovo, moksleiviams labai svarbu plėsti akiratį, pažinti kuo daugiau krepšinio mokyklų bei neužsidaryti „viename kambaryje“.
Primename, kad šiuo metu Barselonos jaunimo akademijoje tobulėja Kasparas Jakučionis. 2006 m. gimęs lietuvis ilgą laiką krepšinį žaidė Sostinės krepšinio mokykloje (SKM), o į Kataloniją išvyko 2021 m.
Praėjusiame sezone K. Jakučionis debiutavo aukščiausioje Ispanijos krepšinio lygoje ir atstovaudamas U18 „Barcelonos“ komandai pateko į naudingiausių Eurolygos jaunimo turnyro žaidėjų penketą.
Tuo metu penkeriais metais jaunesnis J. Krikščiūnas šiuo metu oranžinio kamuolio paslapčių mokosi Vilniaus krepšinio mokykloje (VKM), o ateityje svajoja užsivilkti Madrido „Real“ akademijos marškinėlius.
Kodėl apskritai nusprendėte vykti į šį turnyrą Ispanijoje? – tv3.lt pradėjo pokalbį su jaunojo krepšininko tėčiu A. Krikščiūnu.
Viskas prasidėjo nuo „Travel Team“ projekto ir jo iniciatoriaus Davido Fauthoux. Pradėjome kontaktuoti, bendrauti, susitikti vaikų rungtynėse. Vieną kartą buvome su šiuo projektu Latvijoje, kitą kartą – Barselonoje. Būtent po šio turnyro supratome, kad visoms pusėms tai yra labai smagi ir vertinga patirtis.
Davido kontaktų dėka, pavyko susipažinti su „Next Hoops“ organizacija ir jos vadovu Juanma Fernandezu, kuris yra labai šiltas žmogus ir kartu – puikus vaikų krepšinio specialistas. Tad su juo ir išvykome trečią kartą į turnyrą. Šįkart – Bilbao mieste.
Į tokius turnyrus neprivažinėsi 10 kartų per metus – yra pinigai, šeima, darbai. Mokslai pas mus šeimoje yra pirmoje vietoje, todėl čia turime labai aiškius susitarimus. Kol kas jis mokykloje savo amžiuje visada yra vienas geriausių mokinių, tad kol kas viską pavyksta suderinti.
Jokūbas išreiškė norą važiuoti į tą turnyrą, kuriame dalyvaus Madrido „Real“ jaunimo akademijos komanda. Kaip aš sakau, jis ten turi savo „nesuvestų sąskaitų“. Gaila, bet burtai sukrito taip, kad su „Real“ taip ir nepavyko sužaisti. Jokūbas, matyt, labai norėjo kažkam kažką įrodyti (juokiasi).
Kokios tokių turnyrų pagrindinės naudos ir vertės?
Visų pirma, vaikams tai yra puiki socializacija ir akiračio praplėtimas. Mes, tėvai, į visą šitą reikalą žiūrime kiek plačiau ir matome ne tik krepšinį. Vaikui reikia tobulėti visapusiškai – bendrauti su kitų tautybių žmonėmis, išmokti su jais atrasti bendrą kalbą, juokauti, valgyti kitų kultūrų maistą ir t. t. Neslėpsiu, man, kaip tėveliui, tai yra pačios geriausios atostogos. Aš pats gyvenu krepšiniu „nuo A iki Z“.
Vakare ieškau filmo ar serialo, o viskas baigiasi, tuo, kad žiūriu krepšinio rungtynes (šypsosi). Aš galiu vaikų rungtynėse būti labai ilgai – man įdomios visos amžiaus grupės. Belieka padėkoti žmonai, kad mus su Jokūbu išleidžia į tokias keliones ir lieka namuose su dukryte. Vis tik žmona su nekantrumu laukia jau kitos krepšinio kelionės, į kurią vyksime jau visa šeima.
Tačiau svarbiausias dalykas tokiose kelionėse, žinoma, yra pats krepšinis. Reikia žaisti su kuo daugiau skirtingų stiliaus komandų, varžovų, o ispaniškas krepšinis yra vienas iš pirmaujančių visame pasaulyje. Nereikia užsidaryti vien lietuviškame krepšinyje, nors ir mes patys esame stiprūs bei turime savo išskirtinumų. Galų gale, tai yra puiki galimybė pasitikrinti savo jėgas su bendraamžiais iš Ispanijos ir suprasti, kuriose vietose turi dar daug dirbti.
Sakoma, kad pietiečiai bręsta anksčiau. Kiek džiugu, kad Jokūbui pavyko sėkmingai konkuruoti aplinkoje su vyresniais varžovais iš Ispanijos?
Kai Jokūbas kartas nuo karto sulaukia pripažinimo, būna tikrai labai smagu. Tai reiškia, kad sunkus darbas duoda vaisių. Svarbu pamatyti, kad einame teisingu keliu.
Pasakysiu štai ką – joks mokslas neįrodė, kad yra toks dalykas kaip vėlyvas ar ankstyvas brendimas, nebent tai jau hormoniniai sutrikimai, kuriuos reiktų gydyti. Mano supratimu, tai labiau tinka kažkam naudoti kaip pasiteisinimą.
Aš kažkaip išmokau mažiau teisintis ir po nesėkmės žiūrėti visų pirma į save. To mokau ir sūnų. Galbūt kiti sakys, kad Jokūbas viską iki šiol pasiekė dėl savo ankstyvo brendimo, tačiau jis tiesiog dirba dvigubai daugiau – toks jo mentalitetas. Jis turi savo sportinę programą, fizinio parengimo trenerius. Man nereikia jo stumti, greičiau tenka jį pristabdyti. Jam nereikia nieko priminti, jis tiesiog turi didelę svajonę, kurios siekia, o mes, tėveliai, neturime jų griauti. Anaiptol, turime keliauti šia gražia svajone visi kartu.
Kuo turnyrai Ispanijoje išsiskiria nuo tų, kurie vyksta Lietuvoje ir Rytų Europoje?
Tikrai matosi, kad Ispanijoje žaidėjai ugdomi kitaip. Žaidimą labai pagreitina tai, kad jeigu teisėjas nesušvilpė, jam nereikia duoti kamuolio. Lietuvoje, norint grąžinti kamuolį į aikštę, tu beveik visada privalai grąžinti kamuolį teisėjui. Ispanijoje, jeigu nėra švilpuko, žaidėjai patys ima kamuolį, išsimeta ir bėga. Tai labai pagyvina krepšinį.
Išskirčiau ir tai, kad Ispanijoje net U14 amžiaus grupėje į žaidėjų žingsnius dar žiūrima pro pirštus. Jeigu žingsniai yra „ant ribos“, jų niekada nešvilpia. Tai susiję su greitesniu ir laisvesniu žaidimu, mažiau stabdymų ir daugiau smagumo. Teisėjai labiau leidžia „pakapoti per rankas“ ir matosi, kad ispanų moksleiviai yra prie to pripratę.
Taip pat svarbu paminėti, kad Ispanijoje U12 turnyrai vyksta „Mini Basket“ principu. Žaidžiama mažesnėje aikštėje ir mėtoma į mažesnius krepšius. Kai Jokūbas atvyko į U12 turnyrą Barselonoje, jam buvo šokas (juokiasi). Taip yra dėl to, kad būtų labiau skatinamas žaidimo malonumas. Ispanai supranta, kad kas antras dvylikametis mesdamas į standartinį krepšį nuo tritaškio linijos susidurs su labai rimtomis problemomis, todėl skatina smagesnį krepšinį.
Iš kitos pusės, jau U12 turnyruose yra leistinas ir netgi skatinamas spaudimas per visą aikštę. Tai yra jų krepšinio mokykla, kuri labai gerai išmoko dviejų esminių dalykų – kokybiškos asmeninės gynybos ir puolimo per visą aikštę „nuo linijos iki linijos“.
Kokius dar pagrindinius jaunimo ugdymo konceptus pastebėjote turnyrų Ispanijoje metu?
Didelį įspūdį paliko 2010 m. „Real“ akademijos komandos žaidimas. Ten greičiai, sprendimų priėmimo greitis yra neįtikėtinas, vaikinai kamuoliu dalinasi beveik kaip vyrų krepšinyje. Greitame krepšinyje perdavimai turi būti stiprūs, tikslūs. Jie labai tą akcentuoja. Vaikų krepšinyje pas juos klaidų – milijonas, perimtų kamuolių – milijonas, bet tai yra gražus akiai žaidimas.
Jie supranta, kad tai yra jų krepšinio mokykla ir kad taip yra auginamas greitis, sprendimų priėmimas. Pavyzdžiui, kai žaidėjas būdamas apylaisvis šveičia tritaškį, treneris ploja. Lietuvoje dažnu atveju už tai būtų sodinama ant suoliuko.
Ispanijoje į jaunų žaidėjų statistiką nekreipia daug dėmesio. Dažnu atveju jos tiesiog nėra. Nežinau, tai vyksta sąmoningai ar ne. Lietuvoje mes turime tikrai daugiau to statistinio tikslumo – visų MKL A diviziono rungtynių statistika pateikiama gyvai ir yra prieinama „online“.
Įstrigo ir tėvelių palaikymas. Įdomu tai, kad varžovams metant baudų metimus niekas nešvilpia, nerėkia ir nebando kitaip trukdyti. Niekas nerėkia ir neaiškina, kaip dirbti teisėjams. Pavyzdžiui, jeigu krepšininkas kažką bando pasakyti teisėjui, jis sėda ant suolelio, treneris sodina, paaiškina, kad tai jo darbas yra bendrauti su teisėjais, o vaikų – žaisti ir bendrauti su treneriu.
Treneriai Ispanijoje yra motyvatoriai, o ne baudėjai: jokių bausmių, žlugdymų, psichologinių spaudimų ar sodinimo ant suoliuko už klaidą. Tokios smulkmenos sukuria tikrai teigiamą atmosferą.
Ar pastebite, kad treneriai Lietuvoje bandytų taikyti panašią filosofiją?
Tokių trenerių tikrai yra ir jų tik daugėja. Tai yra naujas krepšinis ir pas mus apie jį kalbama vis garsiau. Tikiu, kad tai yra ateitis. Matosi, kad vaikai prie tokio laisvesnio krepšinio atsigauna. Lietuvoje tai kol kas yra labiau asmeninis trenerių pasirinkimo reikalas, o ne vieninga krepšinio mokyklos ugdymo sistema.
Nesakau, kad mūsų sistema yra bloga ir dirbame blogai. Sakau, kad viskas keičiasi, daug šalių keičia savo sistemas, adaptuoja, todėl reikėtų ir Lietuvai dažniau pagalvoti, kuo mes pralaimime, kokios to priežastys, ir tada dirbti, kad tai pagerintume.
Aš Jokūbui visada sakau, kad kiekvienas treneris Lietuvoje jam duoda labai daug. Niekada negali nurašyti savo patirčių. Lietuvos ir Ispanijos krepšinio mokyklos labai skirtingos, todėl yra labai sveika pažinti abi. Tikrai nekalbu apie tai, kad dabar visiems reikia važiuoti į Ispaniją ir ten gyventi. Kalbu labiau apie tai, kad nereikia užsidaryti savo kambaryje.
Dabartinis mūsų treneris Tomas Tarasevičius netgi skatina važiuoti į tokius turnyrus. Pats treneris puikia pažįsta ispanišką krepšinį, yra jo šalininkas ir pasisako už tokius turnyrus. Žinoma, jeigu jie netrukdo treniruočių procesui Lietuvoje.
Kas konkrečiai jums Lietuvoje iki šiol labiausiai padėjo augti ir tobulėti?
Savo davė tiek Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) treneris Algirdas Milonas, tiek Vilniaus krepšinio mokyklos (VKM) treneriai Tomas Tarasevičius ir Rokas Rolis. Manau, kad iš technikos ir kamuolio valdymo pusė Jokūbui daugiausiai įtakos padarė treniruotės pas Tomą Bakanauską, tad tikrai didelis „ačiū“ visiems treneriams.
Kokie artimiausi planai kalbant apie šio sezono MKL čempionatus?
U13 ir U15 komandose Jokūbo rolės yra skirtingos. U13 čempionate jis turi komandoje svarbią rolę ir jungiasi prie komandos jau šią savaitę. Praėjusiame sezone gavome galimybę pasibandyti 2009 m. kartos komandoje.
Šiemet čia ir tęsime treniruotes. Žinoma, konkurencija – didžiulė, bet tik taip galima tobulėti visapusiškai, o ypatingai – psichologiškai (juokiasi). Ši komanda ir treneris – labai gerai vieta augti ir dėl konkurencijos, ir dėl trenerio, pas kurį labai norėjome patekti.