1906 m. pirmą kartą surengtos Gordono Bennetto taurės varžybos iki šiol suburia geriausius planetos dujinių balionų pilotus. Šiemet pirmą kartą jų gretose bus ir lietuviai 53 metų Robertas Komža ir jo sūnus 27-erių Laurynas. Varžybos startuos rugsėjį Vokietijoje.
Varžybų taisyklės atrodo paprastos – nuskristi kuo toliau nuo starto. Tačiau, tai ką pilotams kelias dešimtis valandų tenka išgyventi dviejų kvadratinių metrų ploto gondoloje, Gordono Bennetto taurę padaro geidžiamiausiu oreivių trofėjumi. Be to, tai yra ir oficialus dujinių balionų pasaulio čempionatas.
„Gordono Bennetto taurė yra iššūkis, kuriam reikia subręsti. Manau, kad dabar atėjo ir mano laikas“, - teigia vienas labiausiai tituluotų visų laikų Lietuvos balionų pilotų R.Komža. Bet iki šiol jis skraidė karšto oro balionais, o dabar jo su sūnumi, taip pat ne vieną trofėjų iškovojusiu Laurynu, laukia skrydis dujiniu balionu. Tokio iki Komžų nebuvo pilotavęs nė vienas lietuvis.
Tiesa, vieną svajonę teko atidėti ateičiai – dėl savo sunkumo su Dakaro dykumų raliu lyginamose varžybose lietuviai skris ne savo, o nuomotu balionu. „Pritrūko laiko ir pinigų. Bet ateityje mes būtinai skrisime dujiniu balionu su Lietuvos vardu ir simboliais“, - neabejoja R.Komža, dėl artėjančio išbandymo net pakeitęs gyvenimo ir mitybos įpročius.
Skirtingi balionai
Esminis skirtumas tarp karšto oro ir dujinių balionų – pastarasis skrenda lengvesnių už orą dujų pagalba. Dažniausiai jis pripildomas vandenilio. 1000 kubinių metrų tūrio dujinio baliono keliamoji galia yra tokia, kaip 3000 kubinių metrų tūrio karšto oro baliono.
„Su dujiniu balionu gali ore išbūti daug ilgiau, nuskristi toliau, juo galima kilti, skristi ir leistis esant daug labiau ekstremaliomis sąlygomis, nei karšto oro balionu“, - vardijo R.Komža. Skirtumų – daugybė. Skiriasi ir paties baliono konstrukcija, kita skrydžiui reikalinga įranga.
Skiriasi ir kaina. Tos pačios keliamosios galios karšto oro balionas su visa reikalinga įranga kainuoja apie 40 tūkst. eurų, o dujinis – vos ne dukart brangiau.
Metraštyje – ir tragedijos
JAV žiniasklaidos magnato Gordono Bennetto sumanytų ir 1906 m. Paryžiuje pirmą kartą surengtų taurės varžybų dalyviai šiemet rugsėjo viduryje startuos Gladbeko mieste Vokietijoje. Kur ir kada varžybos baigsis – nežino niekas, nes oreiviai stengsis įveikti kuo didesnį atstumą.
Rekordas nuo 2005 m. priklauso belgų ekipažui Bobui Berbenui ir ir Benoit Simeons‘ui, JAV vykusiose varžybose per 64 val. 59 min. nuskridusiems net 3400,39 km. Beje, 1995 m. ilgiausiai trukusio Gordono Bennetto varžybų skrydžio rekordą pasiekusiems ir net 92 val. 11 min. ore išbuvusiems vokiečiams Wilhelmui Eimersui ir Berndui Landmannui pergalę tąsyk lėmė nuo starto Šveicarijoje nuskristi 1628,10 km.
1995 m. metus paženklino ne tik vokiečių rekordas, bet ir tragedija. Į Baltarusijos teritoriją vėjui nunešus tris balionus, vieną numušė šios šalies karinių oro pajėgų sraigtasparnis. Žuvo abu balionu skridę amerikiečiai Alanas Fraenckelis ir Johnas Stuartas-Jervisas. Kiti du ekipažai buvo priversti nusileisti, jų narius suėmė baltarusių pareigūnai ir apkaltino be vizų kirtus Baltarusijos sieną. Paskyrus baudą pilotai paleisti. Dėl šio incidento Baltarusija nei atsiprašė, nei skyrė kompensaciją žuvusių šeimoms.
Tragiškiausi Gordono Bennetto lenktynių istorijoje buvo 1923 m. , kai varžybos prasidėjo Belgijoje. Tada įsismarkavus audrai nuo žaibo kirčių žuvo penki oreiviai, o dar šeši buvo sužeisti.
1983 m. amerikiečiai Maxie Andersonas ir Donas Ida užsimušė gondolai atitrūkus nuo baliono pilotams mėginant išvengti įskridimo į tuometės Rytų Vokietijos oro erdvę.
Pastarąjį kartą Gordono Bennetto taurės varžybas mirtina tragedija paženklino 2010 m., kai dėl nežinomų priežasčių į Adrijos jūrą per audrą nukrito ir nuskendo 2004 m. taurės laimėtojai amerikiečiai Richardas Abruzzo ir Carol Rymer Davis. Gondola su žuvusių oreivių kūnais buvo iškelta praėjus dviems mėnesiams po nelaimės.
Nugalėtojai nusileido Lietuvoje
Nors iki šiol nė vienas lietuvis nedalyvavo Gordono Benneto taurės varžybose, jų metraštyje Lietuvos vardas minimas.
1932 m. prestižinį trofėjų iškovojo amerikiečiai Thomas G.W.Settle‘as ir Wilfredas Bushnellas. Startavę Šveicarijoje jie per 41 val. 20 min. nuskrido 1550 km ir rugsėjo 25 d. nusileido Lietuvoje netoli Kauno. Tiesa, Antanas Mačiuina 1937 m. išleistoje knygoje "Oreivybė" rašė, kad amerikiečiai įveikė 1536 km ir žemę palietė Švenčionių apylinkėse.
Dar po trejų metų, per 23-iąsias Gordono Bennetto taurės varžybas, mūsų šalyje nusileido šveicarai, startavę Varšuvoje.
„Vienas kolekcininkas Kaune turi unikalų eksponatą – dujiniu balionu pervežto pašto ženklą su specialiais antspaudais. Mes irgi skraidinsime paštą – tai sena varžybų tradicija“, - teigė R.Komža.
Brangus kiekvienas gramas
Be pašto, į nedidelį krepšį po balionu reikia sutalpinti visą reikalingą įrangą, maisto ir vandens atsargas, palikti vietos biotualetui, gultui, o gondolos išorėje pakabinti maišus su balastui skirtu smėliu.
Norint pakilti aukščiau vadinamo kreiserinio aukščio – maždaug 300 m – į kurį balionas pakyla kupole plečiantis dujoms, tenka išmesti balastą – specialiu semtuvu pasemti smėlio iš maišų ir paleisti jį pavėjui. Norint leistis žemiau, tenka išleisti dalį dujų, kurių vietą balione iškart užima oras.
Dieną balioną aukštyn kelia ir jį kaitinanti saulė, tad stengiantis nepakilti per aukštai irgi tenka aukoti dujas. Be to, jei kilsi labai greitai ir aukštai ir dar uždarytu vadinamuoju apendiksu, balionas gali sprogti. Taip yra nutikę per vienas Gordono Bennetto varžybas. Naktį, kai kupolas atšąla, reikia mesti balastą, kad išsilaikytum reikiamame aukštyje. Jis pasirenkamas atsižvelgiant į oro sąlygas, vėjo kryptį, maršrutą ir oro erdvės kontrolierių nurodymus.
„Pakilimo ir nusileidimo ciklas nuolat kartojasi. Ir skrydis dažniausiai baigiasi ne tada, kai išsenka dujos, o kai baigiasi balastas. Kartais pilotai finišuoja vos ne nuogi, nes kovojant dėl papildomos distancijos tenka išmesti ne tik balastą, bet ir išpilti krepšyje likusį vandenį, išmesti net brangią įrangą, rūbus“, - pasakojo Lietuvos oreivis.
Laukia pavojai ir išbandymai
Gordono Bennetto taurės varžybose pilotams tenka patirti daugybę išbandymų ir saugotis pavojų.
Net menka kibirkštis, sukelta trinties ar žaibo iškrovos, galėtų sukelti vandeniliu pripildyto baliono sprogimą. Tad jie gaminami iš elektrostatiniam krūviui laidžios gumuotos medžiagos. Labai svarbu sekti ir nuolat besikeičiančią meteorologinę situaciją. Nuolatinį ir nepertraukiamą jos stebėjimą užtikrina profesionalus meteorologas ar net jų grupė. Balioną automobiliu viso skrydžio metu lydi vadinamoji žemės komanda.
Balionų pilotams svarbu nepatekti į audrą, perkūniją, turbulencijos zonas, prireikus leistis naktį svarbu, kad nebutų rūko.
„Pavyzdys – kur nors virš kalnų baigėsi balastas, bet tvyrant rūkui nematai, kur leistis. Aišku, naudoji GPS įrangą, bet kartais tenka suktis neįtikėtinais būdais. Panašiomis sąlygomis teko leistis po skrydžio per Alpes. Aš tada rėkiau bandydamas užmegzti kontaktą su žmonėmis ant žemės. Ir pagal garsą mėginau nustatyti, ar toli žemė. Kažkas atsiliepė ir mums pavyko sėkmingai nusileisti.
Nemažai problemų kyla ir bendraujant su oro valdymo tarnybomis. Jos dažnai neturi nei noro, nei kompetencijos padėti balionų pilotams, nors paprastai varžybų organizatoriai praneša apie būsimus skrydžius visoms maršruto dalimi galinčioms tapti šalims, prašoma jų pagalbos. „Net tai pačiai Baltarusijai siunčiami raštai. Aišku, neprašoma daugiau nebešaudyti, o tik atverti oro erdvę“, - aiškino R.Komža.
Pilotams tenka pratintis ir prie temperatūrų skirtumo, kuris rudenį, kai vyksta lenktynės, priklausomai nuo oro sąlygų ir paros laiko gali skirtis net keliomis dešimtis laipsnių – pavyzdžiui, nuo minus 20 naktį iki plius 30 dieną. Plieskiant saulei tenka saugotis ir jos deginančių spindulių.
Oreiviai jau senokai suradę išeitį – naktį saugant šilumą krepšys apvyniojamas paprasta pakavimo plėvele. Dienos metu nuo varginančio saulės poveikio saugo virš galvų apie krepšį ir gondolą jungiantį plieninį žiedą apvyniojama speciali temperaturą atspindinti plėvelė
„Tie temperatūros skirtumai kartu su miego ir judėjimo stoka labai išvargina. Juk judėti iš esmės nėra kur – krepšio plotas yra vos du kvadratiniai metrai. O juose turi išsitekti ne tik du žmonės, bet ir daiktai. Yra net savotiška lova, kurią sėkmingai pakeičia greitosios pagalbos neštuvai – du duraliuminio vamzdžiai ir brezentas tarp jų. Su sūnumi abu esame aukštaūgiai. Tad kai kuriam nors reikės nusnūsti, kojas kišime į lauką per specialias dureles krepšio šone. Aišku, jei išvis pavyks užmigti, nes patyrę dujinių balionų pilotai man sakė, kad sunkiausia yra išmokti užsnūsti ir miegoti. To per du ar tris skrydžius neišmoksi“, - pasakojo R.Komža.
Skraido visa šeima
Naujokais balionų sporte Roberto ir Lauryno Komžų tikrai nepavadinsi. Tačiau visos pergalės ir patirtis sukaupta skraidant karšto oro balionu. Juo jau skraido ir jaunesnysis Lauryno brolis Danielius, tačiau jis piloto licenciją galės gauti tik šių metų spalį. Tada jis galės skraidinti visus norinčius šeimos bendrovei „Aeronautika“ priklausančio balionu „Lituanica“, kaip tai daro jo tėvas ir vyresnysis brolis.
„Svajoju, kad visi trys Komžos trimis balionais dalyvautų Lietuvos čempionate“, - prasitarė R.Komža.
Bet dabar visas jo ir šeimos dėmesys nukreiptas į pasirengimą Gordono Bennetto lenktynėms. „Treniruotėms turime dar beveik penkis mėnesius, tad laiko yra pakankamai. O kaip kam seksis lenktynėse, negali pasakyti niekas. Net jų favoritai“, - neabejoja debesų Dakarui pasiryžęs oreivystės profesionalas.
