Naujienų portalui tv3.lt etnologė Eglė Valentė atskleidė, kuo skiriasi šios dvi dienos, kada protėviai lankydavo kapus ir kokie yra Visų Šventųjų dienos papročiai.
Visų Šventųjų dieną – šventųjų pagerbimas
Nors Vėlinės ir Visų Šventųjų diena yra panašios kaip mirusiųjų pagerbimo šventės, jos turi savitų skirtumų ir panašumų.
Etnologė E. Valentė pažymi, kad Visų Šventųjų diena nėra atsitiktinė – ji yra mūsų protėvių mirusiųjų pagerbimo tradicijos tęsinys.
„Krikščionybė nėra pati pradžia. Pradžia yra pasaulio prigimtinė kultūra. Kai ji susiformuoja, įvyksta kito mokymo atėjimas, kuris savo tradicijas ir eigą kuria ant jau egzistuojančių pagrindų. Kitaip nauja mokymo tradicija neprigytų, būtų žmonėms nepriimtina ir niekas ja nesinaudotų“, – paaiškina ji.
Vis dėlto, pasak jos, Vėlines žmonės suvokia kaip visų mirusiųjų šventę ir šiais laikais mirusieji nėra skirstomi į labiau ar mažiau svarbius – visi yra vienodai reikšmingi pomirtiniame pasaulyje. Tuo tarpu, kaip teigia E. Valentė, Visų Šventųjų diena skirta mirusiems šventiesiems, kurie mus saugo kaip angelai sargai.
„Bažnyčia ir mes gerbiame mirusiuosius, tačiau yra nedidelis atskyrimas: Visų Šventųjų dieną bažnyčiose vyksta liturginiai ritualai, o Vėlinės apima prigimtinės kultūros papročius. Tai yra susitikimas su mirusiaisiais, visuotina šventė, nepriklausomai nuo to, kokio mes tikėjimo ar kas esame“, – pažymi ji.
Paklausta, kaip reikėtų paminėti Visų Šventųjų dieną ir Vėlines, etnologė paaiškina, kad Visų Šventųjų dieną svarbu eiti į bažnyčią ir dalyvauti liturginiuose ritualuose. Tuo tarpu Vėlinių metu reikėtų prisiminti, kas yra vėlė, aplankyti kapus, sutvarkyti juos, uždegti žvakelę, pasodinti gėlę ir bet kokiu būdu pagerbti mirusiųjų atminimą.
„Ta dalis yra mumyse. Pats žodis nurodo, kad tai yra ta dalis, kuri atsakinga už mūsų siekius ir veiklas čia, žemėje. Jei žmogus mirė ir paliko neatliktus darbus, jo vėlė grįžta ir tarsi prašo, kad tie darbai būtų užbaigti.
Jei esame jautrūs, pajuntame, ką turime daryti, ir mirusiojo darbus užbaigiame. Kita vertus, visi esame mirusiųjų tęstinumas, todėl kartais kokia nors mintis šauna į galvą – tai rodo, kad dvasių pasaulis yra arti. Tik gyvendami šioje žemėje mes atskyrėme tuos pasaulius ir kiekvieną dieną jų nemaišome“, – priduria etnologė.
Ugnis – jungiamasis saitas su mirusiais
E. Valentės teigimu, yra jautrių žmonių, kurie jaučia dvasinį pasaulį, tačiau didžioji dalis žmonių turi tam tikras šventes, per kurias susitinka su mirusiaisiais.
„Jeigu mūsų mirusieji išeina palikę ką nors nepadaryto arba, priešingai, viską atlikę ir susitaikę, svarbu per Visų Šventųjų dieną ir ypač Vėlines atsinešti į kapines žvakelę. Tai gali būti malda, giesmė, daina ar kitas veiksmas. Tai yra ne tik jų pagerbimas, bet ir jų pamaitinimas“, – sako ji.
Senovėje mirusiųjų „pamaitinimas“ buvo aiškus procesas – žmonės susirinkdavo ir rengdavo puotas, dalindamiesi maistu, nesvarbu, ar tai vyko namuose, ar kapinėse, kur palikdavo maisto, kad vėlės galėtų pasimaitinti. Tačiau dabar, kaip teigia etnologė, šį pamaitinimą suvokiame kiek kitaip.
„Dabar tokį pasimaitinimą suvokiame kaip buvimą kapinėse per giesmę, per gėlės žiedą ir ypač per žvakelės šviesą, ugnį. Ugnis yra jungiamasis tiltas, kuris sujungia mus su mirusiaisiais, ir mes manome, kad ji apšviečia kelią anapus, kur jie yra ir kur jiems reikia toliau vykti. Be to, tai simbolizuoja mūsų vidinę šviesą, mūsų vidinę šilumą – viską, ką mes vadiname gyvybe“, – teigia etnologė.
E. Valentė pažymi, kad šiluma ir šviesa yra pagrindinės priežastys, dėl kurių kapinėse užkuriame ugnelę ir uždegame žvakes.
„Dar ir dabar dzūkai sukrauna senų, nuvirtusių medgalių laužą kapinėse ir užkuria jį. Prie laužo ugnies jie gieda, dainuoja ir taip pagerbia mirusiuosius kelias dienas. Ugnis sukuria ryšį su mirusiaisiais, o pagarba, išreikšta per ugnį, visada buvo svarbi tradicija“, – pasakoja ji.
Neužtenka vienos dienos aplankyti mirusiuosius
Ilgės – tai senovės lietuvių rudens šventė, skirta mirusiesiems pagerbti, apimanti sudėtines vaišes. Etnologė teigia, kad Ilgių laikotarpis prasidėdavo nuo rudens lygiadienio, rugsėjo pabaigoje, ir tęsdavosi visą spalio-lapkričio mėnesį.
„Sunku pasakyti, koks tai buvo laikotarpis, bet tai nebuvo viena diena, o kelių švenčių junginys. Lygiai taip pat, kaip turime vasaros, žiemos ir pavasario šventes, rudens šventės buvo apjungtos Ilgėmis. Kadangi tai jau visokeriopo derliaus pabaiga, mes dėkojame visiems, kas mums tai suteikė. Ilgės buvo gerbiamos ir prisimenamos visų, kurie mus to išmokė“, – aiškina moteris.
Pasak jos, tai, ką žinome, mus išmokė visi, kurie mus pagimdė ir užaugino, taip pat tie, kurie gimdė mūsų tėvus: „Tai yra mūsų tėvų, senelių ir prosenelių šventė“.
Ilgės yra sudėtinga ir daugiasluoksnė šventė, trunkanti ne vieną dieną. Ji apima įvairias tradicijas ir ritualus, susijusius su mirusiųjų pagerbimu, ir yra didelės apimties šventė. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje šios šventės reikšmė buvo sumažinta iki vienos dienos. Šiandien mes turime dvi atskiras dienas: lapkričio 1-ąją, kuomet minime Visų Šventųjų dieną, ir lapkričio 2-ąją, kuri skirta Vėlinėms.
Tačiau jeigu šios dienos sutampa su savaitgaliu ar yra arčiau jo, E. Valentės teigimu, mes dažnai ieškome būdų, kaip pratęsti šventę, nes kapinės nėra vienoje vietoje.
„Norint aplankyti visus artimuosius, kurie ilsisi skirtingose vietose, mums paprasčiausiai neužtenka vienos dienos, todėl mes susikuriame savo tradicijas ir ieškome būdų, kaip pagerbti mirusiuosius, nes šios akimirkos yra svarbios ne tik kaip ritualas, bet ir kaip galimybė susiburti su šeima ir prisiminti tuos, kurie buvo šalia“, – priduria ji.
