Lietuvos politikos turinys – lėkštas. Politikai prastėja, jiems trūksta idėjų. Ir kas dar svarbiau – politinės valios šias idėjas įgyvendinti . Tokį liūdną šalies politikos vaizdą piešia LTV debatų laidos „Savaitės atgarsiai“ vedėjas Virginijus Savukynas. Žurnalisto ir mokslininko karjerą derinantis V. Savukynas dalijasi įžvalgomis apie politikų naudojamas įvaizdžių kūrimo technologijas, netikusias viešųjų ryšių specialistų pamokas bei lietuviškos tapatybės paieškas.
Klausinėjimo malonumas
– Paskutinę savo knygą, į kurią sudėjote įvairiu laiku darytus interviu su žymiais filosofais, politikais, verslininkais, kultūros žmonėmis, pavadinote „Klausinėjimo malonumas“. Kodėl?
– Tai nėra originalus mano sugalvojimas. Nusižiūrėjau nuo garsaus prancūzų semiotiko Rolando Barto, kuris dar prieš 50 metų yra parašęs knygą „Rašymo malonumas“. Kaip mokslininkas seniai domėjausi semiotika, todėl natūraliai iškilo aliuzijos į R. Bartą ir nusprendžiau knygą pavadinti „Klausinėjimo malonumas“. Be to, man iš tiesų įdomu susitikti su žmonėmis ir užduoti klausimus.
– Ar „klausinėjimo malonumo“ apibūdinimas tinka tiesioginei televizijos debatų laidai, kurioje politikai tą malonumą klausinėti, regis, nuolat bando paveržti iš laidos vedėjo?
– Visiškai su jumis sutinku. Politikus tikriausiai pamoko nelabai išsilavinę viešųjų ryšių specialistai. Kad svarbu ne tai, ko klausia, o tai, ką politikas nori pasakyti. Puikiai matau, kad kai paklausiu apie ratus, jie dažnai šneka apie batus. Tada tenka pašnekovus nutraukti. Iš tiesų diskusijų laidose klausinėjimo malonumo nėra tiek daug. Turėjau galvoje interviu žanrą su įdomiais žmonėmis.
Apie kovą eteryje
– Jūsų vedami „Savaitės atgarsiai“ dažnai atrodo kaip kova tarp vedėjo ir politikų dėl to, kas perims pokalbio iniciatyvą. Ar sunku atsilaikyti?
– Vėlgi manau, kad nelabai išsimokslinę mūsų viešųjų ryšių specialistai patarinėja politikams perimti iniciatyvą. Galbūt kalbėdamiesi su nepatyrusiu žurnalistu jie ir gali tai padaryti. Aš šiaip ar taip diskusijų laidas vedu jau nuo 2003 metų ir visokiausių bandymų perimti iniciatyvą esu matęs.
Bet turbūt nė vienam politikui nėra pavykę perimti laidos vadžių. Jis tik gadina diskusiją ir kenkia sau. Geriau politikas atsakinėtų į klausimus, kuriuos užduoda laidos vedėjas, ir sektų diskusiją, o nebandytų ją sugriauti. Juk galiausiai ir žmonės jį įvertins kaip nelabai adekvatų žmogų.
– Ar tikrai esate įsitikinęs, kad politikai vadovaujasi viešųjų ryšių specialistų patarimais? Jie konsultuojasi?
– Be abejo, konsultuojasi. Galiu papasakoti gausybę atvejų, kai politikai bando užsipulti laidos vedėją, išmušti jį iš vėžių. Jeigu politikams neparanku kalbėti užduotu klausimu, jie naudoja įvairiausias taktikas. Tad iš tikrųjų mano diskusijų laidose vyksta kova.
Dirba žiūrovams
– Ar su savo pašnekovais esate tam tikri varžovai – kaip sporte?
– Varžovais jų nelaikau. Tiesiog noriu išsiaiškinti ir siekiu, kad žiūrovai kažką suprastų, sužinotų.
– O politikai nori nuslėpti?
– Be abejo, jie turi savų tikslų: galbūt pasakyti savo programinius dalykus, kurie nesusiję su laida, arba išvengti tiesaus atsakymo.
– Kaip į tai reaguojate? Supykstate ar jums juokinga? Gal žiūrite į juos kaip į nedrausmingus pacientus?
– Tikrai negaliu pykti. Tiesiog tokios šio žanro žaidimo taisyklės. Politikai turi savų tikslų. Aš turiu savų. Mano klientas pirmiausia yra žiūrovas. O viešųjų ryšių specialistai savo klientams kartais pataria nekompetentingai. Geriau jie pamokytų politikus, kaip diskutuoti, o ne kaip griauti diskusiją.
Lietuviška tapatybė
– Dvejus metus kūrėte laidas „Tapatybės labirintai“. Ieškojote, kas lietuvį išskiria iš kitų tautų: istorija, virtuvė, charakteris. Kaip mes išreiškiame savo patriotiškumą? Viena laida netgi gvildeno klausimą, ar galės lietuviu vadintis angliškai kalbantis juodaodis? Ar pavyko užčiuopti tą lietuvišką tapatybę?
– Labai geras ir labai sunkus klausimas. Kas yra tapatybė? Anksčiau tyrinėjau šią temą ir šiuo metu rengiu monografiją apie lietuvišką tapatybę. Tai kintamas dalykas. XIII amžiaus lietuvis su šiandienos lietuviu turbūt nesusikalbėtų, nors ir šnekėtų lietuviškai. XIX amžiuje lietuvis buvo bajoras, kilęs iš LDK teritorijos ir nebūtinai šnekantis lietuviškai. To amžiaus pabaigoje kartu su Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos karta atsiranda nauja lietuvio samprata – tai tas, kuris kalba lietuviškai. Iki šiol šita samprata gyva. Lietuvio pagal kalbą apibrėžimas stipriausias. Bet galime klausti, ar jis vienintelis.
– Turbūt ta laida ir atsirado todėl, kad lietuvio tapatybė išgyvena krizę?
– Taip. Iš tiesų klausiame: kas mes esame ir kokie galėtume būti; kaip apibrėžiame savo bendruomenę – kas yra savi, kas svetimi? Šitų diskusijų Lietuvoje mažoka. Ir labai gaila. Manau, lietuviai nori didžiuotis, kad yra lietuviai, nori būti lietuviai, tik nelabai žino, kuo turėtų didžiuotis. Kai laimi krepšininkai, lyg ir viskas aišku. O daugiau kuo? Manau, jeigu nesvarstysime, kas esame, kodėl verta būti lietuviu, mūsų tikrai neliks. Tada geriau išvažiuoti ir tapti anglu, ispanu...
Lenkai ir lietuviai
– Mane asmeniškai nustebino viena laida, kurioje „atradote“, kad lietuviai ne visada nekentė lenkų. Kad šiam jausmui daugiausia šimtas metų, o anksčiau lietuviai lenkus, ypač lenkaites, mylėjo ir gerbė.
– Taip, tai yra faktas. Ir ne tik bajorai, bet ir valstiečiai, kurie lenkiškai niekada nekalbėjo. To meto dainose, kurių niekas nevertė su šautuvu ar bizūnu dainuoti, klausiama: iš kur mergelė ar bernužėlis geriausia atjotų? Iš Varšuvos. O jeigu nuteka į Rygą, ten graudžiai verkia. O su bernužėliu iš Varšuvos viskas gerai. Lenkai yra mieli broliai. Tas artumas buvo labai akivaizdus. Priešiškumas atsirado tik XIX amžiaus pabaigoje, kai lietuviui tapatybės pagrindas tapo lietuvių kalba. Tada jau bendrumo su lenkais negalėjo būti ir reikėjo atsiskirti nuo visko, kas lenkiška. Dėl to lenkai tapo priešais, o tas bendras laikotarpis buvo užmirštas.
Įsitraukė atsitiktinai
– Regis, neplanavote tapti žurnalistu. Iš pradžių siekėte mokslininko karjeros. Kodėl išklydote iš kelio?
– Šiek tiek atsitiktinai. Galvojau daryti mokslininko karjerą. Bet jauni mokslininkai tuomet mažai uždirbo, todėl ieškojau papildomo uždarbio. Pradėjau po truputį rašinėti laikraščiams straipsnelius istorine tematika. Man pasiūlė dirbti interneto žinių svetainėje „Omni Laikas“, vėliau tapau vyr. redaktoriumi. Sekėsi, tad po truputį įsitraukiau į žurnalisto veiklą.
– Ar patinka žurnalistika?
– Ji traukia tuo, kad galiu susitikti su labai įvairiais žmonėmis, gauti informacijos, reaguoti į aktualijas, suprasti, analizuoti reiškinius ir giliau matyti, kas šiuo metu vyksta.
Politikų įvaizdžiai
– 2004 metais išleidote knygą „Maištininko“ mitologijos. Rolando Pakso įvaizdžiai“. Kuo sudomino šio politiko istorija?
– Mane domino tai, kaip formuojami politikų įvaizdžiai, kodėl vieni pasiūlyti vaizdai prigyja visuomenėje, o kiti – ne. Prisiminkime, kai R.Paksas kandidatavo į prezidentus, jo rinkimų kampanija buvo turtinga ir įdomi.
– Labai teatrališka?
– Taip. Jis naudojo labai platų arsenalą įvairiausių priemonių. O aš kaip žurnalistas stebėjau ir analizavau. Paskui pamaniau, kad tas visas įžvalgas reikėtų paanalizuoti moksliškai, sudėti į knygą ir parodyti, kaip formuojamas politiko įvaizdis, į kokius simbolius ir kultūrines gelmes jis atsiremia. Kodėl R.Paksas pasiekė tai, ką pasiekė. Juk prieš rinkimus niekas jo net nelaikė rimtu politiku, nemanė, kad jis gali patekti į antrą turą. Jo reitingai buvo menki, ir jis taip netikėtai laimėjo. Tai fenomenas, kurį verta paaiškinti.
– Didžiulį vaidmenį suvaidino vadinamosios polittechnologijos?
– Be abejo. Bet kokios technologijos? Galima naudoti puikiausias technologijas, bet jeigu įvaizdžiai nekrinta į žmonių sąmonę, žmonės jų nepriima, technologijos nieko nepadės. Reikia rasti tuos įvaizdžius, kurie paveikia.
Bendras nuovargis
– Mokslininko ir žurnalisto požiūriu, koks jums atrodo nūdienės Lietuvos politikos turinys?
– Jis lėkštas. Manau, kad politika prastėja. Nebėra net ir tų įvaizdžių. Nebėra netgi takoskyrų, pagal kurias galėtum atskirti liberalą nuo konservatoriaus ar šį nuo socialdemokrato. Lietuvos politikams trūksta idėjų. Ir dar svarbiau – politinės valios.
Čekų rašytojas Milanas Kundera labai gerai yra parašęs apie politikus šokėjus. Kas yra politikas? Tai žmogus, kuris turi idėjų, savaip mato pasaulį ir siekia valdžios tam, kad galėtų pagal savo supratimą pakeisti pasaulį.
Politikai šokėjai nenori nieko keisti. Jiems niekas nesvarbu. Jiems reikia dėmesio, rampų šviesos. Jie išeina į areną ir jiems to užtenka. Man atrodo, kad dabar tik tokie ir teliko. O Andrius Šedžius yra tokios politikos simbolis. Jam geriau šokti, dalyvauti neaiškiuose projektuose. Ar mes žinome apie jo idėjas?
– Kaip manote, kodėl taip atsitiko?
– Galbūt yra tam tikro nuovargio. Ir tai ne tik mūsų šalies fenomenas. Beje, iškilus JAV politikas Henris Kisindžeris yra pasakęs, kad pavojingai didėja perskyra tarp tų žmonių, kurie gali laimėti ir laimi rinkimus, ir tų, kurie gali valdyti valstybę. Visoje planetoje yra nuovargio požymių. Kito paaiškinimo nelabai turėčiau.
Arvydas JOCKUS
