Ekonomistė Aušra Maldeikienė mano, jog vyriausybės nuostatos tautos atžvilgiu yra neparemtos ekonominiais dėsniais.
Kas? Kam? Už ką?
– Neseniai premjeras vėl pakartojo, kad Lietuvoje labai populiarios išlaikytinių nuotaikos. Kas ką Lietuvoje išlaiko? Kas kam skolingas? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė A. Maldeikienės.
– Tai vienas fundamentaliausių klausimų Lietuvoje. Vadinamasis normalus lietuvis yra įsitikinęs, kad biudžetininkai Lietuvoje yra išlaikytiniai. Jis, tasai normalusis, esą moka mokesčius, o biudžetininkai tiktai žaidžia.
Jeigu, pavyzdžiui, chirurgas kokioje privačioje grožio kontorėlėje didina gražuolei krūtis – tai yra produkto kūrimas, kadangi verslas privatus. O jeigu valstybinėje ligoninėje chirurgas operuoja širdį, vadinasi, valstybė jam, tam „išlaikytiniam“ chirurgui, leidžia pažaisti. Susiklostė labai keista padėtis, kai įsivaizduojama, kad labai daug darbuotojų, tarkime, mokytojai, kurie rengia būsimą darbo jėgą, ar gydytojai, kurie atkuria esamą ir kuria būsimą darbo jėgą, tarsi iškrinta iš produkto kūrimo, gamybos, ir mes imame ieškoti, kas ką išlaiko.
Juokingiausia, kai koks nors žmogus, dirbantis pagal verslo liudijimą, prieš kelerius metus sumokėjęs tuos nelaimingus 279 litus – tiek 2007-aisiais vidutiniškai mokėdavo už verslo liudijimą – ir, tarkime, turintis du vaikus, vadinasi, iš biudžeto gaunantis vidutiniškai 20 tūkst. litų per metus jų švietimui ir kitiems dalykams, jaučiasi išlaikantis valstybę ir tą mokytoją.
Tai yra menko ekonominio išsilavinimo ir švietimo padarinys. Išlaikytiniais galėtume laikyti žmones, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių dar negali arba jau nebegali dirbti.
– Netgi pensininkas, atėjęs į parduotuvę varškės, sumoka mokesčius.
– Be abejo, pensininkai sumoka pridėtinės vertės mokestį. Pensininkas, gaunantis vidutinę pensiją (apie 800 litų), praktiškai visą ją skiria vartojimui. Vadinasi, maždaug penktadalis nuo tų jo 800 litų yra įnašas į biudžetą.
Kuo skiriamės nuo kitų
– Nuo ko atimti ir kam pridėti, kad būtų tinkamai padalyta? Kam padidinti mokesčius?
– Pirmiausia reikia susitvarkyti pamatus. Pradėti mąstyti, kurios paslaugos turėtų būti viešos, o kurios – privačios. Pavyzdžiui, Lietuvoje mokesčių našta piliečiui sudaro vidutiniškai tris ketvirtadalius Europos vidutinės mokesčių naštos, išreikštos procentais.
Europiečiai moka beveik 40 proc. nuo savo pajamų, o mes – truputį daugiau nei 30 procentų. Tačiau labai didžiuojamės, kad švietimui skiriame santykinai lygiai tiek pat, kiek vidutiniškai Europos Sąjunga. Vadinasi, mūsų švietimas dalį pinigų pasiima iš kitos kišenės. Kada pradedi ieškoti, iškart matai, iš kur.
Nedarbo išmokos Lietuvoje – visiška tragedija. Europiečių smegenys tokios, kad jie supranta, jog esant rinkos ekonomikai būna krizių, tad bedarbiai neišvengiami. Lietuvoje rinka yra, krizė yra, tačiau bedarbių būti negali, nes jie atseit tinginiai. Iš maždaug 330 tūkst. bedarbių išmokas mokame kokiems 75 tūkstančiams. Ką daro kiti – jie tiesiog išvažiuoja.
Kita dalis tampa išlaikytiniais. Ką vadinčiau išlaikytiniais? Žmones, kurie gyvena šešėlinėje ekonomikoje, bet virš gatvių neskraido, o jomis važinėja. Kitaip tariant, naudojasi daugeliu viešųjų gėrybių: gatvėmis, mokyklomis ir t. t.
Tai žmonės, kurie sėdi ant šakos, azartiškai ją kerta ir labai tuo džiaugiasi. Jie sako nemokėsiantys mokesčių, nes jie atitenka valdininkams. Bet galiu pasakyti, kad visa valdininkų armija, visos jų algos – tai ne visi 800 mln. litų – sudaro maždaug tiek pat, kiek per metus kainuoja kompensuojamieji vaistai. Mūsų šalies tragedija – turime didelių sunkumų su antros ar trečios klasės aritmetikos kurso išmokimu.
Amžinas naftos klausimas
– Imkimės kitos temos. Atrodo, kad Ivanas prie vamzdžio vis dėlto bus prileistas. Lenkų kompanija „PKN Orlen“ gali parduoti „Mažeikių naftą“ kokiai nors rusų bendrovei.
– Pritarčiau Lietuvos banko atstovo Raimundo Kuodžio minčiai, kad klausimas išpūstas. Rusų atžvilgiu mums būtų naudingas racionalumas. Jeigu prieš 10–11 metų būtume pasakę, kad mums reikia aiškiai, skaidriai veikiančios gamyklos, ta problema būtų seniai išspręsta.
– Galime prisiminti, kaip savimi rūpinamės. Dabar tiesiamas „Nord Stream“ dujotakis Baltijos dugnu. O juk tasai vamzdis galėjo eiti Lietuvos paviršiumi. Archyvai atviri, pavardės žinomos – tada Lietuvoje kažkas apskaičiavo, kad vamzdis bus labai storas, ir juo gali ateiti kareiviai.
– Kažin ką reikia gydyti – rusus ar mūsų „psichus“? Gerai prisimenu, kad tuo metu dirbau žinių agentūroje ir mums buvo pateikta aiški informacija, jog vien už dujotakį, einantį per Lietuvą, per metus būtų mokamas maždaug 1 mlrd. litų. Bet sutrukdė kažkieno ambicijos. Tas kažkas – tai Vytautas Landsbergis su kompanija.
