Praėjusiais metais visoje Europos Sąjungoje namų ūkių išlaidos transportui sudarė 13,2 proc. visų išlaidų. Pagal šį rodiklį lietuviai išsiskiria iš visų europiečių, rodo „Eurostat“ paskelbti duomenys.
Per 2018 m. ES gyventojai automobilių įsigijimui, jų eksploatacijai, taip pat viešojo susisiekimo paslaugoms iš viso išleido daugiau kaip 1,1 trilijono eurų. Tai būtų vidutiniškai po 2,2 tūkst. eurų vienam gyventojui.
Po išlaidų būstui, kurios sudaro 24 proc. visų vartojimo išlaidų, išlaidos transportui buvo antros didžiausios. Trečioje – išlaidos maistui ir gėrimams (12,1 proc. išlaidų).
Tarp skirtingų valstybių išlaidos transportui didžiausią namų ūkių išlaidų dalį sudarė Slovėnijoje (16,9 proc.), o po jos rikiuojasi Lietuva ir Liuksemburgas (po 15,8 proc.). Gana nemažai šiai sričiai išleidžiama ir Kipre (14,7 proc.), Prancūzijoje (14,1 proc.), Vokietijoje (13,8 proc.), Vengrijoje ir Jungtinėje Karalystėje (po 13,7 proc.).
Automobiliams ir susisiekimui mažiausiai buvo išleidžiama Slovakijoje (6,6 proc.), Kroatijoje (9,7 proc.), Čekijoje (10,4 proc.), Rumunijoje (11,2 proc.), Belgijoje (11,4 proc.), Estijoje ir Maltoje (11,6 proc.), taip pat Latvijoje (11,8 proc.).
Tiesa, skaičiuojant pinigais, situacija kiek skiriasi, nes akivaizdu, kad tiek bendros namų ūkių pajamos, tiek ir išlaidos, priklausomai nuo šalies turtingumo, skiriasi.
Lietuvoje vienas gyventojas per praėjusius metus automobilio pirkimui, išlaikymui ir viešajam transportui vidutiniškai išleido 1580 eurų – tai būtų apie 700 eurų mažiau nei vidutinis europietis.
Didžiausias sumas transportui išleidžia Liuksemburgo (5,2 tūkst. eurų), Islandijos (4,6 tūkst. eurų) ir Norvegijos gyventojai (4,1 tūkst.). Mažiausiai – Slovakijos (600 eurų), Bulgarijos (670 eurų) ir Rumunijos (710 eurų) gyventojai.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis mano, kad tokie duomenys apie lietuvių išlaidas transportui yra dėsningi.
„Transportas, maistas, būstas, komunalinės paslaugos yra pirmo būtinumo prekės, kurioms pirmiausia skiriamos gautos pajamos, o tik po to, kai lieka papildomų, jos nukreipiamos arba į taupymą, arba į ne pirmo būtinumo paslaugas.
Kuo gyventojų pajamos ir perkamoji galia yra mažesnė, tuo didesnė dalis visų pajamų atitenka pirmo būtinu prekėms – maistui, transportui ir būstui. Kadangi pagal šį rodiklį dar atsiliekame nuo daugelio turtingesnių ES valstybių, tai didesnė pajamų dalis ir tenka šioms pirmo būtinumo prekėms ir paslaugoms“, – komentavo ekonomistas.
Jo nuomone, Lietuvos gyventojai galbūt per dažnai nori turėti nuosavą automobilį ir nenori naudotis viešuoju transportu.
„Tai, aišku, pakelia išlaidų dalį, tenkančią transporto išlaidoms. Kita vertus, pas mes neturime nemokamo viešojo transporto, kaip yra kai kuriose valstybėse ir miestuose. Pvz., Estijoje, Taline, viešasis transportas nemokamas. Natūralu, kad mažesnes pajamas gaunantiems ir viešuoju transportu besinaudojantiems gyventojams tai sumažina išlaidas transportui“, – komentavo N. Mačiulis.
Anot jo, kokiu būdu judėti, dažnai tai yra gyventojų pasirinkimas, kuris lemia, kam kiek išleidžiame pinigų.
„Kai kalbame apie transportą, tai yra galimybė naudotis pigesniu viešuoju, galbūt mažiau patogiu, transportu, bet yra galimybė naudotis ir brangesniu asmeniniu transportu. Jei perkamoji galia maža, nusiperki dažnai gendantį, daug sąnaudų ir priežiūros išlaidų reikalaujantį automobilį ir tada natūralu, kad jis „suvalgo“ didelę dalį perkamosios galios.
Žiūrint į lietuvių preferencijas, kiek automobilių, pvz., tenka 1 tūkst. gyventojų, panašu, kad truputėlį yra polinkis ir noras turėti nuosavą automobilį. Tai iš dalies susiję su požiūriu ir asmeninėmis preferencijomis, iš dalies su tuo, kad ne visur viešasis transportas gerai išvystytas ir prieinamas“, – svarstė pašnekovas.
„Regitros“ duomenimis, šių metų pradžioje Lietuvoje buvo per 1,5 mln. lengvųjų automobilių.
