Beveik 2 tūkst. atšauktų lėktuvų reisų Vokietijoje, šimtai tūkstančių protestuotojų visuotiniame streike Ispanijoje, Graikijos žmonių priešinimasis skausmingoms reformoms – tokia yra Europos šalių kasdienybė. Lietuvoje profesinių sąjungų tarsi nėra, o patys piliečiai už savo gerovę kovoja pavieniui.
Drąsūs tik prie kompiuterio
Kai kovo mėnesį Graikijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje protestavo šimtai tūkstančių žmonių, Lietuvoje padėtis buvo visiškai kitokia.
Išjudinti visuomenės nepadeda net socialinis tinklas „Facebook“. Jame paskelbtoje protesto akcijoje („MUMS GANA! Mes esame PRIEŠ dideles degalų kainas“) pasižadėjo dalyvauti per 9 200 vairuotojų, bet, atrodo, lietuviai drąsūs tik prie kompiuterio.
Pirmadienį akcijoje dalyvavo tik keli vairuotojai, kurie degalinėje pylėsi vieną litrą degalų ir už jį atsiskaitė smulkiomis monetomis.
Tačiau tai – ne vienintelis lietuvių pilietiškumo fiasko. Šalyje iki šiol nėra surengtas nė vienas visuotinis streikas, o vietinės reikšmės akcijas irgi galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Tik 2003 m. žemdirbiai blokavo ne vieną Lietuvos kelią. Prieš porą metų šurmulį sukėlė basi policininkai. Kitų didesnių akcijų nėra buvę.
„Nacionaliniam streikui reikalinga ne tik streiko situacija šalies mastu, bet ir didelius finansinius rezervus turinti profesinė sąjunga“, – būtinas aplinkybes nacionaliniam streikui įvardijo Jungtinės profesinės sąjungos pirmininkas Arvydas Dambrauskas.
Pasak jo, lietuviškos profsąjungos nėra turtingos. Pavyzdžiui, Danijoje profesinių sąjungų streikų fondai yra sukaupę net ne milijonus, o milijardus kronų. Tarptautinių agentūrų tyrimų duomenimis, Lietuva pagal streikų indeksą užima paskutinę vietą tarp visų Europos šalių.
Kaupia lėšas protesto akcijoms
A.Dambrauskas pabrėžė, kad Lietuvoje profesinių sąjungų, galinčių surengti civilizuotą nacionalinį streiką, deja, nėra.
„Pavyzdžiui, mes galime organizuoti tik kelių šakų streiką, todėl jau kaupiame streiko fondui reikalingas lėšas“, – tikino A.Dambrauskas.
Jungtinė profesinė sąjunga pirma per 20 metų siekia kolektyvinės sutarties pasirašymo tarp valdžios ir dviejų profsąjungų, vienijančių kultūros darbuotojus ir socialines paslaugas teikiančius darbuotojus.
Jei derybos su valdžia nepavyktų, rengiamasi paskelbti šakinius streikus. Tai priešpaskutinis laiptelis iki nacionalinio streiko.
„Deja, nacionaliniam streikui kliudo ne tik profsąjungų silpnumas, bet ir susiskaldymas (vien švietimo darbuotojai yra susiskaldę į 7 profsąjungas), todėl nacionalinius streikus galėtų pakeisti nebent stichiniai neramumai“, – įsitikinęs A.Dambrauskas.
„Valstiečių laikraštis“ primena, kad neramumų užuomazga buvo 2009 m. sausio 16 d., kai mokesčių reforma nepatenkinti smulkieji verslininkai daužė Seimo langus.
Legalūs streikai neįmanomi
Gražina Gruzdienė (nuotr. Fotodiena.lt/Simono Švitros)
Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė Gražina Gruzdienė neatmeta galimybės, kad šalyje bus surengtas visuotinis streikas.
„Visuotinis streikas, pagal Darbo kodeksą, Lietuvoje gali būti tik nelegalus. Kai vėl susikaups kritinė masė nepatenkintųjų, galėtų prasidėti visuotinės stichinės ar organizuotos protesto akcijos“, – teigė G.Gruzdienė.
Pašnekovės teigimu, legalūs streikai, kaip kolektyvinė interesų gynimo forma, Lietuvoje negalimi. Tai esą konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), šiemet išnagrinėjęs UAB „Švyturys-Utenos alus“ bylą. Šių metų kovo pradžioje LAT pripažino visus „Švyturio-Utenos alaus“ profesinės sąjungos streikus neteisėtais.
Tuomet darbuotojai reikalavo pakelti jiems atlyginimus 12,4 proc., nors įmonė siūlė tik 2 proc. padidinimą. Darbuotojai savo siekius motyvavo tuo, kad bendrovė akcininkams žadėjo išmokėti 100 mln. Lt dividendų, nors atlyginimai įmonėje nedidėjo kelerius metus.
„Profesinės sąjungos yra stiprios aktyvių piliečių visuomenėse ir tik jose vyksta darbo rinkos dalyvių evoliucija, – neabejoja G.Gruzdienė. – Per 50 metų visuomenė įprato laukti valdžios nurodymų, nors profesinė sąjunga pirmiausia yra patys žmonės“.
Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė teigia, kad vyresnio amžiaus žmonės profsąjungą supranta kaip paslaugų teikėją ir problemų sprendėją patiems aktyviai nedalyvaujant jų veikloje.
Siūlo privalomai steigti profesines sąjungas
R. Žemaitaitis (nuotr. Elta) (nuotr. Balsas.lt)
Siekiant didinti darbuotojų aktyvumą ginant savo teises, Seime jau įregistruotos Darbo kodekso pataisos. Jos numato, kad daugiau nei 70 darbuotojų turinčiose įmonėse profsąjungos būtų steigiamos privaloma tvarka.
„Ne kartą buvo taip, kad lankydamasis atskiruose kolektyvuose vis girdėdavau nusiskundimų, esą darbdaviai dirbtinai kliudo įsteigti profesines sąjungas, todėl pataisos, manau, šią situaciją pakeis“, – neabejoja Darbo kodekso pataisų iniciatorius Remigijus Žemaitaitis. Parlamentaras tikina, kad jei pataisos bus priimtos, darbuotojai bent jau negalės atsikalbinėti dėl savo pasyvumo.
„Iki šiol tik ir girdėdavai, kad darbdavys neleidžia steigti profsąjungos, atleidžia iš darbo iniciatyvius darbuotojus, taiko kitokias sankcijas“, – patikslino R.Žemaitaitis.
Pats Seimo narys nepritaria visuotinių streikų idėjoms, nes dėl jų patiriama milijardinių nuostolių.
„Pavyzdžiui, dėl paskutinio streiko Vokietijoje į Lietuvą laiku nebuvo atgabenti medikamentai. Vien todėl mirė du pacientai. Ką dabar kaltinti: pilotą, kuris protestavo, ar medicinos įstaigą, negavusią vaistų?“ – retoriškai klausė R.Žemaitaitis.
Tačiau kartu jis pridūrė, kad Lietuvoje darbdaviai, nepriklausomai nuo įmonės kapitalo kilmės, visapusiškai išnaudoja darbuotojus.
Organizacijų krikštatėviai – politikai
Jungtinės profesinės sąjungos vadovas A.Dambrauskas neįžvelgia jokios naudos, jei jos net ir didesnėse įmonėse būtų steigiamos per prievartą.
„Viena vertus, darbdaviui kištis į profsąjungų veiklą draudžia visos priimtos konvencijos, o kita vertus, jei ir būtų įstatymiškai įtvirtinta prievolė, tokios profesinės sąjungos būtų „kišeninės“, – sako A.Dambrauskas.
Siūlomas Darbo kodekso pataisas jis vadina populistinėmis. Pasak A.Dambrausko, tam tikro profesinių sąjungų suaktyvėjimo galima tikėtis, jei jų vadovams būtų uždrausta dalyvauti partinėje veikloje.
Vyrauja nuomonė, kad Darbo federaciją įsteigė krikščionys demokratai, profesinę sąjungą „Solidarumas“ – konservatoriai, o prieš kurį laiką susivienijusių Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos krikštatėviai buvo Lietuvos socialdemokratai.
„Profesinių sąjungų lyderiai neretai dalyvauja įvairiuose rinkimuose, todėl nėra suinteresuoti ginti tik darbo žmonių interesus. Profesinių sąjungų depolitizavimas būtų išties naudingas“, – pripažįsta R.Žemaitaitis.
Lietuvoje profesinių sąjungų nariais yra apie 20 proc. darbo jėgos. Iš nario mokesčio sąjungos kasmet surenka apie 10 mln. Lt.
Iš valstybės biudžeto ir ES fondų Lietuvos profesinės sąjungos kasmet gauna apie 3,5–4 mln. Lt. pajamų.
Komentaras
„Žmonių protestas rodo, kad visuomenė turi imunitetą
Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Vytautas Bakas (nuotr. Elta)
Vytautas Bakas, Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo (NPPSS) pirmininkas
Nesu visuotinio streiko idėjos šalininkas, nes manau, kad tai populistinis siekis. Socialinės įtampos ir nelygybė, egzistuojanti šalyje, yra iš esmės pakankama, kad bent atskiruose sektoriuose kiltų streikai. Jie, nors ir kraštutinė, bet labai efektyvi priemonė skatinti socialinį dialogą. Štai graikai, ispanai, vokiečiai į politikų „antikrizinius vaistus“ reaguoja kiečiau. Žmonių protestas rodo, kad visuomenė turi imunitetą. Tačiau Lietuvoje piliečiai nepasitiki savo jėgomis. Žmonės vis dar galvoja, kad viešus reikalus išspręs kažkas kitas, pavyzdžiui, valdžia. Žmonėms skausmingi sprendimai buvo priimti 2009 m. pradžioje, kai buvo karpomas viešojo sektoriaus finansavimas, privačiame sektoriuje buvo masiškai atleidžiami žmonės, bankrutavo tūkstančiai įmonių. Pasigirsta politikų teiginių, jog lietuviai kantrūs, esą suprato, kad valstybei sunku, todėl sutiko su politikų sprendimais. Bet iš tiesų taip nėra. Ekonominės emigracijos mastai rodo, kad vienpusiškos valdžios priemonės krizės metu išstūmė dešimtis tūkstančių Lietuvos piliečių iš savo šalies. Jei tie dešimtys tūkstančių išvykdami oro uosto prieigose būtų palikę bent po žvakutę, šiandien turėtume simbolinę valdžios gėdos aikštę ir galbūt kitokius sprendimus. Be to, keliolika nesąžiningų profesinių sąjungų lyderių per 20 metų iššvaistė ir pasisavino šimtus milijonų vertą visų mūsų turtą ir daro tai iki šiol. Tokių profesinių sąjungų lyderiams nereikia žmonių. Geriausias pavyzdys, kaip patys lyderiai griauna pasitikėjimą profesinėmis sąjungomis, yra Nacionalinio susitarimo pasirašymo aplinkybės. Kai basi pareigūnai visoje šalyje protestavo, tuo pat metu valdžios remiamos didžiosios profesinės sąjungos su premjeru derėjosi dėl nacionalinio susitarimo, kuriuo sutarta bloginti pareigūnų padėtį. Tai – politikavimas ir žmonių lūkesčių išdavystė.
Gediminas Stanišauskas
