Praėjo beveik 57 metai, kai Sevastopolio jūrų uoste (Ukraina) nuskendo karinis laivas „Novorosijskas“. Per laivo sprogimą žuvo ir 10 jame buvusių lietuvių, pašauktų į karinę tarnybą.
Laivą atidavė italai
1947 metais, vadovaujantis Paryžiaus taikos sutartimi, šalys sąjungininkės susitarė, kad Italijos karinis laivynas bus padalintas Sovietų Sąjungai, Anglijai, JAV, Prancūzijai, Jugoslavijai, Albanijai ir Graikijai. Tokiu būdu 1948 metais Sovietų Sąjunga, be kitų 6 laivų, gavo ir Italijos karinio jūrų laivyno pasididžiavimą – vieną iš trijų 1910 metais statytų karinių laivų – „Džulijų Čezarę“.
Italai šį laivą pastatė per 4 metus. Puikiai ginkluotas 186 metrų ilgio ir 24 000 tonų vandentalpos laivas galėjo plaukti 22 mazgų per valandą greičiu, visas laivo korpusas buvo šarvuotas.
Tas laivas buvo atplukdytas į Sevastopolį, o 1949 metų kovo 5-ąją jam buvo suteiktas „Novorosijsko“ vardas.
Italai rusams laivą atidavė smarkiai apleistą ir techniškai netvarkingą. Iki tol penketą metų jis kartu su kitais italų laivais stovėjo nenaudojamas, prišvartuotas uoste, tačiau neužkonservuotas. Palikta minimali įgula visai nesirūpino laivu, todėl jis pamažu rūdijo, byrėjo, gedo prietaisai, kita įranga.
Buvo modernizuotas
Iki 1955 metų šis laivas buvo remontuotas bene 8 kartus, jame sutvarkyta ir atnaujinta daugybė prietaisų, modernizuota karinė ir techninė įranga, pertvarkytos kajutės jūreiviams. Liudininkų – tuo metu ten dirbusių karininkų ir eilinių jūreivių – teigimu, buvo pakeistos net turbinos – naujomis, Charkovo gamybos. Po šių pakeitimų ir modernizacijos išbandomas „Novorosijskas“ pasiekė net 27 mazgų greitį.
Šiam laivui buvo skiriamas ypatingas dėmesys, mat nepaisant to, kad jis buvo seniai pastatytas, jame buvo sumontuota galingiausia karinio jūrų laivyno artilerija.
Nuo 1955 metų gegužės iki spalio pabaigos „Novorosijsko“ įgula keletą kartų plaukė į jūrą vykdyti įvairių karinio jūreivių rengimo užduočių. Tų metų spalio 28-ąją laivas grįžo iš eilinės užduoties ir įplaukė į jam skirtą prieplauką Jūros ligoninės rajone (gylis – 17 metrų, 30 metrų klampaus dumblo).
Be nuolatinės įgulos, laive buvo ir daugiau žmonių – laikinai iš armijos į laivyną perkelti karininkai, jūreivystės mokyklų kursantai, eskadros štabas – per 2 000 įgulos narių. Laivui prisišvartavus, dalis įgulos išlipo į krantą, tačiau didžioji dalis liko laive.
Nugriaudėjo sprogimas
Spalio 29-ąją, apie pusę dviejų nakties, stovinčio „Novorosijsko“ dešiniojo borto priekinėje dalyje nugriaudėjo galingas sprogimas, perskrodęs visus 8 laivo denius. Vėliau specialistai tvirtino, kad tokį galingą sprogimą sukelia maždaug 1 000–2 000 kg trotilo. Buvo paskelbtas aliarmas, laivas ėmė krypti ir maždaug po pustrečios valandos „atgulė“ ant kairiojo borto.
Šimtai jūreivių, buvusių denyje, sprogimo bangos buvo išsviesti į vandenį. Daugelį jų prispaudė krypdamas laivas. Taip stipriai pasviręs, remdamasis stiebais į tvirtą gruntą, jis stovėjo dar keletą valandų. Tik vėlai vakare, apie 22 valandą, jo korpusas visai dingo po vandeniu.
Kai nugriaudėjo sprogimas ir pasigirdo pavojaus signalas, šimtai jūreivių puolė į skyrius, į savo darbo vietas. Vėliau skyriai automatiškai užsiblokavo, ir jūreiviai nebegalėjo išeiti. Dar ilgai girdėjosi stuksenimas iš laivo triumų – gyvieji šaukėsi pagalbos. Kilo didžiulė sumaištis: aplink gulėjo lavonai, telkšojo kraujo balos.
Žuvo 608 jūreiviai, iš kurių 10 buvo lietuviai, ir 58 į pagalbą „Novorosijsko“ jūreiviams atskubėję gelbėtojai. Ir tai įvyko jūrų laivyno centrinėje bazėje, turint pakankamai laiko išgelbėti žmones, esant ramiai ir dar nešaltai jūrai...
Per 150 kvadratinių metrų kiaurymę laivagalio dugne, atsiradusią sprogimo metu, pasisekė išlįsti tik 7 jūreiviams, o dar du jūreivius iš po laivo ištraukė narai-gelbėtojai.
Gelbėjosi ir gelbėjo
Tą naktį, kai įvyko sprogimas „Novorosijske“, Sevastopolio Didžiojoje įlankoje buvo prisišvartavę nemažai laivų. Pirmasis į pagalbą jūreiviams atplaukė kreiseris „Frunzė“, kurio budėtojai pirmieji išgirdo sprogimą. Apie nelaimę jie pranešė kitiems laivams. Nei „Novorosijsko“ įgula, nei atplaukę gelbėtojai neturėjo jokio supratimo, kas sukėlė sprogimą, ką ir kaip gelbėti.
Vienas iš likusių gyvų lietuvių, tuo metu buvusių sprogusiame laive, – kaunietis Steponas Čaikauskas – vėliau pasakojo: „Nežinau, kiek žmonių išgelbėjome, tačiau mes, narai (S. Čaikauskas tarnavo „Novorosijske“ naru nuo 1954 metų), kiek galėdami gelbėjome žmones. Dieną rinkome kūnus ir tvirtinome prie baržos, o naktį krovėme į desantinę baržą ir vežėme į krantą, kur kūnai buvo atpažįstami ir dedami į karstus.“
S. Čaikauskas buvo ne vienintelis po sprogimo likęs gyvas lietuvis – išsigelbėjo ar buvo išgelbėti dar 8 mūsų tautiečiai.
Kazimieras Juodelis, taip pat kilęs iš Kauno, prisiminė, jog, apvirtus laivui, jis atsidūrė po juo. „Buvo tik viena mintis – kuo greičiau prisigerti vandens ir... Bet pajutau, kad lekiu aukštyn milžiniškame balione. Oras prasiveržė iš užtvindytos patalpos ir tarsi skudurinę lėlę išmetė mane į viršų. Taip likau gyvas“, – vėliau tą siaubingą naktį prisiminė K. Juodelis.
„Prieš šokdamas į juodą vandenį spėjau pagalvoti, kad Kazimieras, nemokėjęs plaukti, tikrai neišsigelbės. Tačiau per stebuklą jis liko gyvas. Beje, nuo svaiginančio aukščio į nežinią šoko šimtai laivo įgulos narių. Kartais – vienas kitam ant galvų. Vandenyje atsidūriau tą akimirką, kai laivas buvo beapsiverčiąs kiliu į viršų. Tuo metu susidariusi oro srovė nubloškė mane nuo skęstančio laivo. Šmėkštelėjo mintis: kad tik neužspaustų dumble, nes bus sunku mirti...“ – 2003 metais renginyje, skirtame katastrofas patyrusiuose Sovietų Sąjungos kariniuose laivuose žuvusiems atminti, pasakojo ir dar vienas gyvas likęs liudininkas – Vytautas Sakalauskas.
Šis aukštas, tvirto sudėjimo lietuvis sugebėjo vandenyje nusivilkti šiltą uniformos puspaltį, nusitraukti jūreiviškus marškinius ir priplaukti prie netoliese stovėjusio gelbėjimo katerio. O paskui ir pats ėmė gelbėti kitus. Tuo metu V. Sakalauskas šiame laive buvo tarnavęs jau 4 metus, jam buvo likusios tik 8 dienos iki tarnybos pabaigos.
Likimas buvo gailestingas ir kauniečiams Vytautui Rudžioniui, Romui Marcinkevičiui, Algirdui Urbaičiui, Antanui Margiui iš Pakruojo rajono, Algimantui Kaltauskui iš Marijampolės, Karpui Samochvalovui, kilusiam iš Zarasų. Beje, pastarasis tarnavo naru gelbėjimo laive BM-73 ir nuo pirmųjų tragedijos minučių kartu su savo ekipažo nariais gelbėjo „Novorosijsko“ jūreivius. Keturias paras K. Samochvalovas kartu su kitais gelbėtojais iš jūros traukė negyvų jūreivių kūnus. Vėliau, kaip prisiminė naras gelbėtojas, ieškodami minų jūros dugne, jie matė daugybę nuskendusių jūreivių ir atskirų jų kūnų dalių.
Neleido palikti laivo
Vėliau sudaryta valstybinė komisija neigiamai įvertino vadovavimą gelbėjimo darbams ir laivo įgulai. Iki šiol kalbama, kad laivo įgula galėjo išsigelbėti, bet vadovybė neleido palikti laivo, įsakė jį gelbėti, o tuos, kurie nepakluso ir bandė plaukti į krantą, šaudė.
Gelbėjimo darbams vadovavo į tragedijos vietą atplaukusių laivų vadai. „Buvo tamsu, todėl buvo sunku įžiūrėti, kas ir kaip, – vėliau prisiminė ne vienas gelbėtojas. – Ant denio gulėjo sprogimo sudarkyti jūreivių kūnai...“
Į įvykio vietą atvykęs kreiserio „Molotovas“ kapitonas leitenantas Vitalijus Govorovas ėmėsi iniciatyvos ir įsakė savo įgulos jūreiviams imtis priemonių sustabdyti vandens veržimąsi į laivą.
Apie ketvirtą valandą ryto, kai vanduo jau buvo pakilęs „Novorosijsko“ jūreiviams iki kaklo, buvo įsakyta visiems palikti laivą, iki kurio visiškos žūties buvo likę vos apie 20 minučių.
Labiausiai pasisekė tiems jūreiviams, kuriuos sprogimo banga pirmuosius išmetė į jūrą – beveik visus juos išgelbėjo atplaukę kitų laivų įgulų nariai. Dauguma išgelbėtų jūreivių buvo sužeisti, o gelbėtojai neturėjo pakankamai bintų ir jodo, kad suteiktų pirmąją pagalbą. Todėl buvo duotas įsakymas plėšyti patalynę, o vietoje jodo naudoti benziną.
Kai kurie specialistai „Novorosijsko“ katastrofą palygino su Pirmojo pasaulinio karo metais, 1916-ųjų spalio 7-ąją, sprogusio ir nuskendusio laivo „Imperatorienė Marija“ avarija.
TIK FAKTAI:
Visus tris šio tipo laivus, 1910 metais pastatytus italų, ištiko tragiškos katastrofos. „Leonardas da Vinčis“ nuskendo 1916 metų rugpjūčio 2–ąją, kai sprogo jo sandėliuose sukrauta amunicija. Tvirtinama, jog tai buvo austrų diversantų darbas.
Laivas „Conte di Cavour“ nuskendo 1945 metų vasario 15–ąją. Plaukiant su vokiečių vėliava, ant jo bombą numetė amerikiečių bombonešis.
Trečiasis – „Džulijus Čezarė“ („Novorosijskas“) – sprogo ir nuskendo 1955 metais, spalio 29-ąją.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite apie spėjamas linkoro „Novorosijskas“ žūties versijas, žuvusiųjų ir sprogmenų paieškas.
