Daugiausia grįžta ikimokyklinio amžiaus vaikų
Daugiausiai grįžta ikimokyklinio amžiaus vaikų, ženkliai mažiau – vyresnių nei 12 metų. Tarptautinės migracijos organizacijos (IOM) įgyvendinamo projekto „Renkuosi Lietuvą“ duomenimis, tokia tendencija neturėtų stebinti, nes diasporos apklausos rodo, kad noras auginti vaikus Lietuvoje yra viena populiariausių priežasčių sugrįžti. Dažniausiai ant sprendimo priėmimo slenksčio likti užsienyje, ar grįžti, tėvai atsiduria tada, kai vaikams ateina laikas pradėti lankyti mokyklą.
„Sulaukiame daug tėvų užklausų apie tai, kaip tinkamai susiplanuoti grįžimą su vaikais, koks amžius tinkamiausias grįžimui, kaip juos parengti. Nerimaujančius tėvus nuraminame – vaikams bus gerai ten, kur tėvams gerai, visgi reintegracija paprastesnė vaikams iki ketvirtos klasės, arba užsienyje lankiusiems lituanistines mokyklas, – sako „Renkuosi Lietuvą“ vadovė Edita Urbanovič.
Vaikus auginti Lietuvoje tampa lengviau
Grįžti skatina ir didesnis dėmesys vaikų gerovei. Pastaraisiais metais Lietuvoje sistemingai didinami vaiko pinigai, o vaiko priežiūros atostogos išlieka vienos ilgiausių Europos Sąjungoje. Užsienio lietuvių pamėgtose šalyse, kaip Jungtinė Karalystė, Airija ar Danija, vaiko priežiūrai paprastai suteikiamas ne ilgesnis nei vienerių metų laikotarpis, tuo tarpu Lietuvoje darbo vieta saugoma tris metus.
Atžalų auginimą palengvina ir naujausi Darbo kodekso pokyčiai, kurie leidžia tėvams turėti papildomų poilsio dienų, o daugiavaikėms šeimoms, turinčioms tris ir daugiau vaikų, suteikiami net du laisvadieniai per mėnesį. E. Urbanovič pastebi, kad grįžtančioms šeimoms svarbūs ir kiti aspektai: „Grįžę su vaikais lietuviai džiaugiasi ir aukštos kokybės sveikatos paslaugomis, taip pat nemokamu pradinukų maitinimu, nes daugelyje užsienio šalių net darželinukų tėvai patys vaikams ruošia priešpiečių dėžutes“.
Septynerius metus Portugalijoje praleidusi Monika Klimavičiūtė į gimtuosius Kaišiadoris grįžo, kai dukrai suėjo penkeri. „Man, kaip mamai, labai svarbu, kad čia viskas, atrodo, tiesiog daug paprasčiau. Vos grįžusi paskambinau į savivaldybės Švietimo skyrių ir jau kitą savaitę galėjau leisti dukrą į darželį. Čia visa ugdymo aplinka labai rūpinosi mano dukra, šiltai priėmė, o Portugalijoje reikėjo visur įdėti daug pastangų. Ten visai kita sistema, kita kalba, viskas trunka ilgiau“,- sako M. Klimavičiūtė.
Grįžusių vaikų ugdymui – didesnis finansavimas?
Natūralu, kad grįžimas su vaikais atrodo sudėtingesnis, nes sprendimą priimti tenka ne tik už savo, bet ir už jų ateitį. Daugiausiai tėvai nerimauja tada, kai vaikas nemoka arba sunkiai kalba lietuviškai, tačiau šių vaikų ugdymui Lietuvoje skiriamas 30 proc. didesnis mokinio krepšelis.
Su iš užsienio grįžusiais vaikais 15 metų dirbantis Šiaulių „Sandoros“ progimnazijos mokytojas Mindaugas Malcevičius sako, kad Lietuvos mokyklų pasirengimas dirbti su tokiais vaikais šiandien jau yra stiprus: „Šiai dienai nėra svarbu kokią mokyklą pasirinkti, nes visos mokyklos ruošiasi priimti iš užsienio grįžtančius vaikais, anksčiau tokio pasirengimo, kokį turime dabar, dar nebuvo. Daug dėmesio dabar skiria ir Švietimo ministerija, ruošia mokytojus ir dažnai net visą atskirą komandą mokykloje šiuo klausimu“.
Grįžusiems iš užsienio vaikams sudaromas ir individualus ugdymo planas. „Jei vaikas grįžo iš Vokietijos, jam nėra tikslinga galbūt mokytis vokiečių kalbos, vietoj to mes skiriame papildomas lietuvių kalbos pamokas. Kiekviena situacija yra individuali, tad labai svarbu, kad tėvai su mokykla bendradarbiautų ir būtų atrasti konkretūs sprendimai.
Visada skatiname tėvus ir bent jau pradėti namie su vaikais kalbėti lietuviškai, žiūrėti lietuviškus filmus, skaityti lietuviškas knygas,“– komentuoja mokytojas.
Nuogąstauja, kad Lietuvoje mokytis sunkiau ir brangiau
Tėvai nerimauja ir dėl vyraujančios nuostatos, kad Lietuvoje mokytis sunkiau nei užsienyje. M. Malcevičius sako, kad toks įsitikinimas yra pagrįstas: „Taip, savo darbo praktikoje tai pastebiu. Pavyzdžiui, vaikas iš Jungtinės Karalystės, pradėjęs pas mus lankyti nuotolinį ugdymą, turi daug mažiau matematikos žinių nei tokio pat amžiaus mokinys Lietuvoje, bet visada tėvams sakau, kad nereikėtų to bijoti, nes Lietuvos švietimo sistema Europos Sąjungoje laikoma stipria ir lygiuotis į silpnesnes sistemas, manau, nėra geras dalykas.“
Žinių skirtumai gali būti taip pat mažinami, suteikiant daugiau konsultacijų arba leidžiant į žemesnę klasę. Pastarąjį sprendimą, pasitarusi su mokytojais, priėmė ir Gintaro Šimanskio šeima. Po 18 metų, praleistų Jungtinėje Karalystėje, Gintaras su žmona, 9 metų sūnumi ir 14 metų dukra grįžo gyventi į Marijampolę. Abu vaikus buvo nuspręsta leisti į metais žemesnę klasę
„Manau, tai buvo protingas sprendimas vien dėl lietuvių kalbos barjero. Mums pasisekė su pedagogais, jie parodė tikrai nuoširdų dėmesį vaikams, tad greitai buvo pasiekti norimi rezultatai. Sūnus dabar jau ir pirmūnas klasėje. Tiesa, jei atsukčiau laiką atgal, būtinai leistume vaikus lankyti lituanistinę mokyklą, jos dabar jau turi ir standartizuotas programas, tad kalbos barjero gal ir pavyktų išvengti,” – sako G. Šimanskis.
Anot E. Urbanovič, tėvai nerimauja ne tik dėl intensyvesnės mokymosi programos Lietuvoje, bet ir dėl finansinių apsektų: „Priimant sprendimą grįžti, dažniausiai nuogąstaujama dėl pablogėsiančios finansinės padėties, bijoma kainų skirtumo ir to, kad šeimai gali tekti stipriai apriboti poreikius, ypatingai jei dar nežinoma, kokioje darbovietėje asmuo tęs savo karjerą ir jos bus ieškoma grįžus”.
Tačiau grįžusiųjų patirtis rodo, kad Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje vieni dalykai brangesni – kiti pigesni. „Finansiškai Lietuvoje mums sudėtingiau. Tikrai negaliu teigti, kad pavyzdžiui, suruošti vaiką į mokyklą yra pigiau, nei Jungtinėje Karalystėje. Ten buvo pigiau nupirkti vaikui priemones ar uniformą, tačiau Lietuvoje vaikams daug nemokamų būrelių, kitokių užklasinių veiklų, tad tu vienur išleidi brangiau, kitur sutaupai. Bet kokiu atveju, mums svarbiausias moralinis aspektas – mes Lietuvoje ramūs ir laimingi”, – sako G. Šimanskis.
