„Kiek aš esu šnekėjęs su tokiomis mamomis, įvairia pergyvena, įvairios nuotaikos, bet dažniausiai yra liūdesys, kadangi tokia diena, tai natūralu, kad sužadina tą išgyventą, begalinį sielvartą dėl netekties. Todėl sužadinti prisiminimai, kelia tokią slogią būseną. Tai yra psichologiškai pagrįstas liūdesys“, – sako psichologas.
Motinas, patyrusias vaiko netektį, kamuoja įvairūs psichologiniai sunkumai
Pasak psichologo, moterys, kurios netenka savo vaikų, ilgą laiką gali susidurti su rimtais ir sudėtingais psichologiniais išbandymais, kaip depresija, valgymo ir miego sutrikimai ar panikos priepuoliai.
„Mamai vaiko netektis visada yra pati baisiausia tragedija, kokią tik galima žmogui išgyventi. Aš kalbu apie tokią sąmoningą motinystę, neliečiant, asocialių asmenų grupės, kalbu apie paprastą, tradicinę mamą. Tai yra pats didžiausias, kokį tik galima sugalvoti sielvartas dėl vaiko netekties.
Žinoma, išgyvendamos tokią netektį, patiria ir tam tikrus procesus – yra depresija, gyvenimo prasmės praradimo pojūtis, begalinio sielvarto jausmas, kartais vystosi panikos priepuoliai, sutrinka miegas, sutrinka apetitas, mitybos ypatumai, kartais puolama į priklausomybes nuo alkoholio ar psichoaktyvių medžiagų.
Tokie požymiai dažniausiai lydi išgyvenus netektį. Kaip tvarkosi? Tai arba su artimųjų pagalba, arba su specialistų pagalba, su vaistais, medikamentais“, – teigia A. Kaluginas.
Tebelaukia prieš 8-erius metus žuvusio sūnaus
A. Kaluginas tikina, kad jo patirtis ir praktika rodo, kad mamos pasveiksta ir įveikia sunkumus, o ne retai kurdamos šeimą ar susilaukusios vaiko jaučiais geriau ir patiria motinystės džiaugsmą.
„Psichologijoje gana neblogai žinomas tas gijimo iš ypatingai skaudžios netekties procesas, yra tam tikros stadijos, kurias reikia išgyventi ir jeigu nuosekliai žmonės ties tuo dirba, tai tikrai viskas pavyksta gerai ir pavyksta susitvarkyti savo gyvenimus.
Žinau mamų, kurios pagimdo dar kitų vaikų ir tada patiria tą motinystės džiaugsmą. Pažįstu mamų, kurių vaikai labai sunkiai serga ir jos yra ant netekties ribos, o tai irgi yra permanentinės krizės išgyvenimas, bet dauguma susitvarko, jeigu tik leidžia sau padėti, artimiesiems, specialistams padėti, čia yra svarbiausias veiksnys, nes pažįstų žmonių, kurie užstringa netektyje.
Mano vienos klientės vaikas žuvo avarijoje, motociklas apsivertė ir jis žuvo. Ji jo kambarį yra sutvarkiusi, neigia netektį apie 8 metus, ji gyvena tame prisiminime, tame sielvarte, nors klinikinės depresijos jai nėra, tačiau ji vis dar negali patikėti, kad jos sūnus jau yra žuvęs, nors buvo laidotuvės“, – sako A. Kaluginas.
Psichologas: „Mamos neatlaiko to ypatingai didelio intensyvumo“
Psichologas sako, kad tos mamos, kurios patyrė vaiko netektį, turėtų priimti aplinkinių, šeimos pagalbą bei specialistų. Tačiau didelė bėda, kad moterys netekusios vaikų, save psichologiškai žudo, klimpdamos į įvairias priklausomybes.
„Amžinas gedulas yra, tačiau skirtumas yra gedulo intensyvume. Jeigu pirmaisiais etapais iš karto po netekties, mėnesis, du, pusmetis, metai – gedulo intensyvumas yra itin didelis ir jis stabdo žmogaus gyvenimą, vadinamas funkcionavimas sutrinka, kaip ir minėjau, tai gali būti miego, mitybos ir dėmesio sutrikimai.
Tas ypatingai stiprus ir aukšto lygio gedulo intensyvumas laikui bėgant, ypač jeigu yra taikoma vienokia ar kitokia pagalba, tas intensyvumas slopsta, jis mažėja su laiku, ypač jeigu būna kita šeima, arba kiti vaikai ir ta motinystė vis tiek išsipildo.
Tai taip yra amžinas gedulas, tik jo intensyvumas mažėja ir ilgainiui jis nebebūna toks stiprus ir netrukdo gyventi.
Esu girdėjęs, kad mamos neatlaiko to ypatingai didelio intensyvumo ir arba lėtai save žudo, kaip ir sakiau, priklausomybėmis, o kartais yra iki tiesioginių savižudybių. Tai čia yra svarbu išgyventi pačią intensyviausią sielvarto ir gedulo fazę ir tada galimas gijimas“, – tikina A. Kaluginas.
Pasak A. Kalugino, motinos ir vaiko gedulas skiriasi nuo kitų gedulo formų, kuomet brolis netenka sesers arba miršta vienas iš sutuoktinių. Psichologas paaiškino, kodėl taip yra.
„Skiriasi mamos ir vaiko gedulas, nes ryšys yra kitoks, palyginus su broliu ir sese, arba sutuoktinius, nes ten įsijungia kitokie harmoniniai ir psichofiziologiniai procesai, tas ryšys, jis pagrįstas labai dideliu oksitocino kiekiu. Todėl tas ryšys yra kitoks ir atitinkamai sielvartas ir gedulas yra kitoks. Žinoma, viskas priklauso nuo to prieraišumo lygio.
Kada yra broliai ir seserys arba sutuoktiniai, kurie yra labai prisirišę ir tai nesumenkina jų sielvarto, žinoma, jis taip pat gali būti itin gilus ir itin intensyvus, tačiau motinos ir vaiko ryšys yra ypatingai stiprus, todėl ir sielvartas yra gerokai intensyvesnis“, – sako jis.
