Dėl emigracijos ypač „kraujuoja“ mažesnės Lietuvos savivaldybės, kuriose jau dabar trūksta darbingo amžiaus gyventojų. Iš mažųjų miestelių tautiečiai išvyksta ne tik į užsienį, bet ir į didesnius miestus.
Kaip „Renkuosi Lietuvą“ tyrimas parodė, tai lemia regionuose uždaromas mokyklas, apmirusį kultūrinį gyvenimą, nykstančius kaimus, nesurenkamus mokesčius (savivaldybės tampa valstybės „išlaikytinėmis“).
Investuoti į visus regionus nėra ko
Ekonomistai kalba, kad Lietuvoje turėtų susiformuoti keli ekonominiai centrai su patogia infrastruktūra žmonėms. Mat jau dabar grįžtantieji linkę apsistoti didmiesčiuose.
„Statistika eilę metų rodo, kad visgi tie lietuviai, kurie renkasi grįžimą, renkasi didžiausius miestus. Pagrinde Vilnių, Kauną, dar Klaipėdą, Žemaitijoje keletas miestų. Vidutinio dydžio miestai ar mažesni grįžtančiųjų nesulaukia, nes jų lūkesčiai didesni būna: tiek darbo užmokesčio, tiek kultūrinio gyvenimo, tai jau nelabai linkę grįžti į mažus miestelius. Dar grįžta dalis ūkininkauti, pradeda ekologinius ūkius, tad kaimo nereikėtų nurašyti.
Manau, kad ta tendencija yra ir ne tik Lietuvoje. Net Skandinavijos šalyse, kur maža pajamų nelygybė ir išvystyta socialinė infrastruktūra, daug lėšų skiriama viešajam sektoriui, vis tiek žmonės koncentruojasi didžiuosiuose miestuose. Švedijoje – Stokholmas, Malmo, Gotenburgas – vietovės, kurios nėra nutolusios nuo tų didžiųjų miestų. Elektrėnai, Lietuvos kontekste, turi nemažai perspektyvos, Kretinga, kuri nėra nutolus nuo Klaipėdos. Zarasai, Skuodas – jiems tikrai bus sunku“, – koemntuoja „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Baltijos šalims Žygimantas Mauricas.
Žinoma, ekonomistas pamini ir išskirtines mažesnes savivaldybes, pavyzdžiui Pabradę, kurios gali dalintis savo sėkmės istorija ir į kurias žengia didelės įmonės. Tačiau, jo nuomone, vilčių dėti nereikėtų, kad tokių sėkmės istorijų bus daug.
„Jei visiems regionams skirsime, uždėsime mokesčius centrams, dar korupcija kokia prasideda regionuose, tai gali būti, kad daug pinigų išleisim, o rezultato nebus. Sava eiga labiau viskas turi vykti. Kartais tie pinigai regionams žalą padaro – galvoja, kad pasiskųsiu, pasakysiu, kad skurde gyvenu, valstybė skirs lėšų infrastruktūros projektams, padarysiu viešųjų pirkimų konkursą, laimės įmonė susijusi su tam tikrais politikais, visi gerai gyvena kaip ir tą kadenciją, niekas per daug nesirūpina, kas ateityje bus. Tai tokia situacija net pablogina. Ir čia ne tik Lietuvoje. Graikijoje ypatingai, kur buvo duodama didelė ES parama. Reikia geriau investuoti į centrus, gerai kad dar ketvirtą turėtume – Šiaulius, ir tada būtų super. Apie regionus net nekalbėtų, nes būtų centrai, pritrauktų emigrantus ir žmonės geriau rinktųsi į Kauną važiuoti, o ne į Londoną ar Mančesterį“, – tikisi jis.
Investuoti į tas, kuriose jau rusena ugnis
SEB banko vyriausiasis ekonomistas Gitanas Nausėda neskaičiuoja, kiek centrų Lietuvoje turėtų būti, svarbiausia, kad žmogui kelionė netruktų valandą laiko ir nereikėtų važiuoti 150 kilometrų.
„Nereiktų tikėtis, kad visur pavyks išlaikyti tolygiai verslo plėtrą. Gal kažkiek ir yra tų pavyzdžių, kad mėginama kovoti dėl jau emigravusių žmonių dėmesio ir juos susigrąžinti, bet, esant tokiems ekonomikos skirtumams, tikėtis, kad masiškai jie pajudės atgal šiuo metu nėra galimybių.
Tad reikia užtikrinti centrus ir maksimalias patrauklias mobilumo sąlygas. Svarbu, kad tam tikros vietovės nebūtų labai nutolusios nuo centro, kad nebūtų taip, jog Šiaurės rytų Lietuvoje jokio centro visiškai ir žmonės priversti važiuoti 150 kilometrų, nes toje vietoje nieko nėra. Nemanau, kad reikia dviratį išradinėti, bet reikia pasižiūrėti, kur ekonominė ugnelė rusena ir ją pakurstyti. Ten, kur pačios savivaldybės nori ir matosi judėjimo į priekį procesas, ten ir identifikuokime tuos ekonominio gyvenimo centrus ir jiems padėkime atkreipti investuotojų dėmesį“, – sako G. Nausėda.
Jis prideda, kad šiuo metu infrastruktūros galimybės yra sutvarkytos, nes išlaidas už transportą skirtą atsivežti darbuotojus, darbdaviai gali įtraukti į sąnaudas.
„Tai daugiau iš valstybės nieko ypatingo kaip ir nebegalima tikėtis. Manau, kad keleto Lietuvos regionų laisvosios ekonominės zonos (LEZ) naujosios tendencijos atskleidžia, jog regionų prasme nėra taip viskas dar paprasta. Klausimas, ar bus pakankamai darbo jėgos, nes emigracijos traukinys jau toli yra nuvažiavęs“, – svarsto ekonomistas G. Nausėda.
G. Nausėda sako, kad investicijos ateina į tas vietas, kur yra laisvų darbuotojų. Į mažesnius miestus, kur nėra pakankamai darbuotojų, ateina smulkesnės įmonės.
„Kas nėra blogai. Tai nereikia galvoti, jei į LEZ didžiosios investicijos neateina, esame lūzeriai, svarbu tinkamai panaudoti tame regione esančius žmones, užtikrinti užmokestį ir darbo sąlygas. Tai, kad ateina didieji į Kauną jau gerai, nes paskui didžiuosius eina ir mažesni. Gal ir kažkokia, bendradarbiaujanti su didžiuoju investuotoju, įmonė gali ateiti. Ilgainiui į Kauną nebenorės eiti, nes ten bus išsemti darbo resursai ir tada ji gali apsistoti kitame mieste. Svarbu, kad tai įvyktų per artimiausius 2–3 metus, nes jei toliau bus tokie tempai emigracijos, tai bus labai nedaug regionų, kur apskritai bus įmanoma rasti kažkokios darbo jėgos. Tada belieka ateiti investuotojams, kurie turi robotus ir reikia kokio vieno darbuotojo. Dar kol kas bijau, kad tokių ne tiek ir daug investuotojų“, – mano jis.
Ribotos galimybės savivaldybėms
G. Nausėdos manymu, savivaldybės kol kas turi labai ribotas galimybes ir priemones kažką investuotojams žadėti: yra vietinis nekilnojamojo turto mokestis, žemės mokestis.
„Jei turėtų galimybę laisviau disponuoti žemės sklypais ir infrastruktūrą savo sąskaita sukurti, ir tą pačią minimalią mėnesio algą reguliuoti atsižvelgiant į regiono situaciją, gal tada galėtų pasiekti tų rezultatų, kurių siekia. Matau pirmą gerą dalyką, kad jeigu prieš 5–7 metus pažiūrėtume, savivaldybės tuo metu buvo užsiėmusios visiškai kitais dalykais: susitvarkyti veidelį pasipudruoti ,aikštes susitvarkyti. Bet dabar jau aiškiai supranta ir kreipia dėmesį, kad veidelis veideliu, bet jei nebus ekonominio gyvenimo, nebus ir savivaldybės“, – galvoja G. Nausėda.
„Renkuosi Lietuvą“ tyrimo duomenys atskleidė, kad daugelis emigracijos ir grįžtamosios migracijos veiksnių yra už savivaldybės kompetencijos ir galios ribų, ypač akcentuojama neadekvačios galimybės ir nekonkurencingi atlyginimai.
„Daugelis savivaldybių yra pasirengusios pasiūlyti darbo vietų tiek mažai kvalifikuotiems darbuotojams, tiek įvairių sričių specialistams, tačiau kartu pripažįstama, kad siūlomas atlyginimas yra mažai pajėgus konkuruoti ne tik su užsieniu, bet ir su šalies didmiesčiais. Vidutinis atlyginimas 450 – 700 Eur. Itin trūkstamiems specialistams siūlomas 1000 euru atlyginimas, tarnybinis butas.Taip pat gali pasiūlyti vaikų priežiūros paslaugas, gerą socialinę infrastruktūrą, rekreacinę infrastruktūrą/ gražią gamtą“, – rašoma tyrime.
Blogiausia jau praeityje?
Ž. Mauricas nurodo, kad šiuo metu itin neblogos tendencijos, kurios rodo, kad galime tikėtis dar kelių mėnesių, kuomet imigracija viršys emigraciją. Kelios priežastys: dingsta privalomojo sveikatos draudimo, šauktinių įtaka.
„Patys politikai nemažą dalį net išvarė iš Lietuvos dėl PSD tvarkos, dėl neva privalomos karo tarnybos (prieš tris ar du metus buvo taip, kad vyrų emigrantų daug daugiau nei moterų). Tai jei fokusų nebus kažkokių, nes biudžetas perteklinis, priešrinkiminiai metai, tikėtina, kad politikai labai netrukdys ekonomikai.
Emigracija turėtų grįžti maždaug į sveiko proto ribas, kaip buvo prieš 2–3 metus, o imigracija liks išaugusi. Gali būti taip, kad šiais ar jau kitais metais turėsime net kelis mėnesius, kai migrantų skaičius didesnis bus nei migrantų. Jau gruodį taip buvo, bet didžioji jų dalis į Vilnių, Kauną grįžta, dar į Klaipėdą kažkiek“, – komentuoja Ž. Mauricas
Vis dėlto, emigracija niekur nedings ir metiniuose rezultatuose ji vis dar bus didesnė nei imigracija.
„Visgi manau, kad čia bus geriausi metai, kokius Lietuva bus turėjusi po nepriklausomybės. Labiau tendencija, kad vystosi dviejų krypčių gatvė: vieni emigruoja, kiti imigruoja. Demografinės tendencijos rodo, kad potencialių emigrantų sumažėja, nes abiturientų skaičius labai pakritęs, o bent dalis dar grįžta, kurie anksčiau emigravę“, – teigė jis.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2017 m. iš Lietuvos emigravo 57,2 tūkst. nuolatinių šalies gyventojų. Emigrantų skaičius, palyginti su 2016 m., padidėjo 6,9 tūkst., arba 13,8 proc. Beveik pusė (24,8 tūkst., arba 43,3 proc.) visų emigrantų išvyko į Jungtinę Karalystę, 6,4 tūkst. (11,1 proc.) – į Norvegiją, 4,9 tūkst. (8,6 proc.) – į Vokietiją, 3,8 tūkst. (6,7 proc.) – į Airiją.
2017 m. į Lietuvą imigravo 29,3 tūkst. žmonių, tai 9,2 tūkst. (45,5 proc.) daugiau negu 2016 m. 2017 m. į šalį imigravo 10,5 tūkst. užsieniečių ir jie sudarė 35,8 proc. visų imigrantų. Imigravusių užsieniečių skaičius, palyginti su 2016 m., padidėjo 4,5 tūkst. (1,8 karto). Beveik pusė (4,4 tūkst., arba 42,2 proc.) 2017 m. imigravusių užsieniečių buvo Ukrainos piliečiai, 2,8 tūkst. (26,6 proc.) – Baltarusijos, 673 (6,4 proc.) – Rusijos piliečiai.
2017 m. į Lietuvą grįžo gyventi 18,8 tūkst. Lietuvos Respublikos piliečių ir jie sudarė 64,2 proc. visų imigrantų. Grįžusių Lietuvos Respublikos piliečių skaičius, palyginti su 2016 m., padidėjo 4,6 tūkst. (32,6 proc.).
