Lietuviai pastaraisiais metais vis ieško laimės svetur. Gentainių, puoselėjančių viltį prasigyventi, galima sutikti ir Europoje, ir Amerikoje.
Iš principo tai nieko naujo. Lietuvius nuo senų senovės galima priskirti prie klajoklių. Dar ne taip seniai būta netgi entuziastų ieškoti vietos „naujajai Lietuvai“. Geopolitinė Lietuvos padėtis, prijungimai, okupacijos, besiritantys frontai kai kuriems mūsų šviesuoliams nedavė ramybės. Poetas ir karys Andrius Vištelis, teigęs, kad „rojuje lietuviškai kalbėjo“, net pasiūlė savo planą. Po 1863 metų sukilimo emigravęs iš Lietuvos, kovęsis Garibaldžio legionuose, 1886 metais jis atsidūrė Brazilijoje, vėliau – Argentinoje, ir sugalvojo, kad čia, Pietų Amerikoje, geriausia vieta apsigyventi lietuviams. Teliko tik nusipirkti žemės. Tą romantišką A. Vištelio polėkį gudriai išnaudojo vertelgos – įsiūlė jam neva derlingiausius žemės sklypus. Tik sukišęs visą savo turtą A. Vištelis sužinojo, kad tos žemės – plačiosios Amazonės dugne.
„Naujosios Lietuvos“ idėja buvo gyva ir tarpukario metais. Garsusis geografas profesorius Kazys Pakštas, ieškodamas jai idealios vietos, įrodinėjo, kad labiausiai tinka Angola arba Hondūras. K. Pakštas rimtai siūlė lietuviams planingai ir koncentruotai emigruoti – atseit taip būtų buvusios išspręstos nedarbo, skurdo, geopolitinės problemos. Jo agitacija, be abejo, paveikė ne vieną tautietį, juolab kad daugybė sukčių suokė apie „naująjį rojų“, ypač Pietų Amerikoje. Brazilijos vyriausybė, stokodama pigios darbo jėgos, netgi „šipkartes“ apmokėdavo. Tūkstančiai lietuvių tada patraukė per vandenyną ir pakliuvo į tikrą katorgą kavos plantacijose.
Paragvajaus džiunglėse net buvo įkurta lietuvių emigrantų kolonija, skambiai pavadinta „Nova Lituania“.
Praeitame šimtmetyje būta trijų migracijos iš Lietuvos bangų. Pirmoji banga baigėsi 1914 metais. Carinė priespauda, žandarų persekiojimai, nedarbas ir skurdas – bene svarbiausios tos masinės migracijos priežastys. Tada laimės ieškoti svetur – daugiausia į Ameriką – iškeliavo beveik 500 000 lietuvių.
Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrus Lietuvos valstybei, emigracijos banga sumažėjo. Kibus į apiplėšto ir suniokoto krašto atstatymo darbus, daugumos piliečių entuziazmas liejosi per kraštus, bet jau po penketo metų svajonės ir viltys prasigyventi ne vienam subliuško. Labai jau paslaugių agentų ir prekijų suokimas apie rojų Pietų Amerikoje galvas susuko daugeliui. Emigracija staigiai šoktelėjo ir tapo bene masiškiausia visoje Europoje. Iki 1940 metų iš Lietuvos emigravo beveik 100 000 piliečių.
Dar didesnė sumaištis kilo 1944 metais, artėjant frontui. Nuo antrosios sovietinės okupacijos daug lietuvių pasitraukė į Vakarus. Palaipsniui jie išsiskirstė – kas Anglijon, kas Australijon, keli tūkstančiai liko Vokietijoje, o didžiausia dalis išvyko į Ameriką.
Sovietmetis ir geležinė uždanga sustabdė emigraciją į Vakarus, bet atvėrė duris į Rusiją, Kazachstaną, kitas „broliškas respublikas“. Kas išvažiavo į plėšinius, kas statyti BAM'o, o kas liko ten, kur tarnavo armijoje, susiradęs kokią rusaitę ar ukrainietę.
Dabartinė migracija yra panaši į pirmąją, tik dar šiek tiek didesnė. Šiuo metu retoje šeimoje nėra išvykusių į Angliją, Airiją, Ispaniją ar JAV. Ekonomistai tai laiko normaliu reiškiniu, nes seniai įrodyta, kad išsivysčiusios šalys sutraukia į save kvalifikuotus darbininkus iš skurdesnių valstybių. Lietuva ir kitos Rytų Europos šalys tapo lyg kvalifikuotų specialistų tiekėjomis. Turtingoms šalims tai naudinga, nes jos gauna specialistus, neišleidusios tam nė cento.
Iš dalies ta emigracija naudinga ir mums. Kartu su emigrantais, ieškančiais darbo, iš Lietuvos didesnių pelnų ieškoti išplaukė ir didžioji dalis reketininkų, prievartautojų, plėšikų, vagių. Juos dabar išlaiko kitų šalių mokesčių mokėtojai. Vien Didžiojoje Britanijoje šiuo metu kali daugiau kaip 2000 nuteistų lietuvių. Įsivaizduokime, kad juos reikėtų sugrūsti į mūsų pataisos namus ar kalėjimus. Iš karto pasipiltų jų skundai į Europos Sąjungos įvairias instancijas – kad, girdi, jie miegantys per trumpose lovose, kamerose atseit per ankšta, o pusryčiams negaunantys bananų. Europos valdininkai, kurie visai nepaiso pusbadžiu gyvenančių pensininkų ar jaunų tėvų skundų, labai entuziastingai šoktų ginti kalinius. Taigi kuo jų mažiau Lietuvoje, tuo šaliai lengviau.
Nemaža paspirtis čia likusiems žmonėms yra ir sąžiningai dirbančių emigrantų pagalba. Dalis jų pinigų grįžta į Lietuvą ir kelia jos ekonomiką. Net oficiali statistika teigia, kad emigrantai į Lietuvą pernai pervedė daugiau kaip 4 milijardus litų, o tai – net 4 procentai mūsų šalies bendrojo vidaus produkto. Žinant, kad dalis tautiečių svarus ar eurus atsiveža ir savo piniginėse, galima numanyti, kad šis skaičius gerokai didesnis. Iš to, kad didelė dalis lietuvių išleidžia daugiau negu uždirba, galima spręsti ne vien tik tai, kad jie gauna pinigus vokeliais, iš šešėlinės ekonomikos, bet ir tuos įvežtus, tik neužregistruotus pinigus.
Netgi naudinga ir tai, kad emigrantai grįžta į tėvynę susitaisyti dantų, išsioperuoti kojų venas, pasirodyti ginekologui ar terapeutui. Emigrantams, susipažinusiems su ypač brangiu medicininiu aptarnavimu ten, kur jie dirba, mūsų nuolat keikiami medikai būna kaip angelai – nes juos gydo už pinigus.
Anksčiau emigrantai grįžę trumpam įsidarbindavo ir taip buvo gydomi nemokamai, o dabar tas valstybės melžimo landas pridarius jie duoda darbo privačiai dirbantiems medikams. Šie trina rankas, nes jų paslaugos eiliniams vietiniams neįkandamos, o užsieniečių pacientų atvyksta ne tiek, kiek norėtųsi.
Galų gale net ir ką tik pasibaigusios Londono olimpiados aukso medalį Lietuvai iškovojo emigrantė. Nors britams ir nelabai patiko, kad mergaitė, palikusi kūdrą Lietuvoje, kurioje treniravosi, atvyko į Didžiąją Britaniją, meistriškumą kėlė jos skaidriame baseino vandenyje ir liko su lietuvišku pasu, tačiau tą piliulę jiems teko nuryti. Juolab kad Rūta Meilutytė patikino, jog su tuo pasu ji ir toliau ginsianti Lietuvos garbę.
Vytautas ŽUTAUTAS
