Nors Lietuvą nuo Turkijos skiria beveik 2 tūkst. kilometrų, o Japonija nutolusi kone keturis kartus tiek, nacionalinio japonų patiekalo – sušių – bei turkų virtuvės pasididžiavimo – kebabų – Lietuvoje galima suvalgyti vis daugiau skirtingų vietų.
Lyg grybus po lietaus pastaraisiais metais dygstančius sušių barus jau sunku suskaičiuoti ant rankų pirštų, nors prieš gerą dešimtmetį tokių japoniškų skanėstų reikėjo ieškoti su žiburiu. Kebabas, tiesa, savo vietą po saule Lietuvoje išsikovojo gerokai anksčiau ir jo šlovė jau kiek priblėso.
Kavinių daug, japonų – vienetai
Suskaičiuoti, kiek Vilniaus mieste iš viso veikia japoniškos virtuvės restoranų ir kebabų kioskų, sudėtinga. Vilniaus miesto savivaldybė informavo, kad šiuo metu Vilniuje miesto viešosiose vietose yra 533 kioskai ar paviljonai (iš jų 116 spaudos kioskų). Pernai tokių kioskų užregistruota 605 (iš jų 119 spaudos kioskų). Pasakyti, kiek mieste galėtų būti kebabų kioskų, ji negalėjo.
Klausiama apie išduotus leidimus viešo maitinimo įstaigoms vykdyti savo veiklą viešosiose vietose ir prekiauti alkoholiu bei tabako gaminiais, ji tegalėjo pateikti bendruosius skaičius: pernai išduotos 258 licencijos viešojo maitinimo įstaigoms verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir 68 licencijos prekybai tabako gaminiais.
„Šiemet jau išduotos 124 naujos licencijos Vilniaus restoranams ir kavinėms prekiauti alkoholiniais gėrimais ir 31 licencija prekiauti tabako gaminiais. Lauko kavinių (laimėtų konkurso būdu) šiemet turėsime 24, o praeitais metais jų buvo 17. Iš viso mieste viešosiose vietose yra apie 130 lauko kavinių“, – rašoma savivaldybės atsakyme. Taip pat pridurta, kad išduodamuose leidimuose nėra nurodoma, kokiais patiekalais ar prekėmis bus prekiaujama, tai apsprendžia įmonei išduotas maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas, kurį išduoda Valstybinė maisto ir veterinarinė tarnyba.
Domimės, kiek pačių japonų bei turkų yra atvykę į Lietuvą ir turi čia leidimus gyventi. Migracijos departamento duomenimis, 2012 metų pradžioje leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turėjo 11 Japonijos piliečių, dar 8 buvo patvirtintas leidimas nuolat gyventi Europos Bendrijoje, įskaitant ir Lietuvą. 2011 metais iš viso patvirtinta 12 leidimų japonams gyventi Lietuvos teritorijoje, 4 išduoti nauji leidimai, 8-iems pakeisti seniau išduotų leidimų statusai.
Turkų srautas Lietuvoje gerokai didesnis. 2012 metų pradžioje Lietuvoje iš viso gyveno 222 turkai. Didžioji dalis jų (177) turėjo laikinus leidimus gyventi mūsų šalyje, likusiesiems (44) buvo išduotas nuolatinis leidimas. Vienas asmuo leidimą gyventi Lietuvoje gavo per ES valstybės narės piliečio šeimos narį.
Japonų meistrą išlaikyti per brangu
Kalbinti sušių barų atstovai sutartinai tvirtino, kad mintis kurti tokį verslą kilusi dėl to, kad picų ir kebabų Lietuva jau atsivalgiusi, o sušių mada, Europoje paplitusi prieš gerą dešimtmetį, į Lietuvą atkeliauti užtruko.
„Europoje ir visame pasaulyje sušiai jau kokį dešimtmetį yra „ant bangos“. Kai mes atidarėme pirmąjį restoraną, dar nebuvo sušių apogėjaus, buvo barų, bet nedaug. Tačiau nebuvo tokio modelio, kad sušiai būtų siūlomi išsinešti“, – pasakojo penkis greito maisto barus Lietuvoje – du Vilniuje, du Kaune ir vieną Klaipėdoje turinčio tinklo „Sushi Express“ rinkodaros vadovė Eglė Rauličkytė.
„Sushi House“ vadovas A. Bimbaras (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Jai antrino du sušių barus Vilniuje ir Nidoje valdantis „Sushi House“ direktorius Antanas Bimbaras: „Europoje jau seniai žmonės valgo greitus ir nebrangius sušius, pas mus Lietuvoje tai buvo įmanoma padaryti tik brangiuose restoranuose už didelę kainą. Pasiskaičiavęs ir suradęs gerą virtuvės šefą, pasižiūrėjau, kad tą patį sušį galima pagaminti mažais kaštais ir parduoti už žymiai mažesnę kainą. Tai yra sveikas maistas – ne pica, ne kebabas, žmonės mėgsta sušius“, – pastebėjo pašnekovas.
E. Rauličkytė skaičiavo, kad pradėjęs verslą nuo vieno baro Kaune 2009 metais, šiuo metu tinklas jau yra išsiplėtęs į tris miestus ir per mėnesį sugeba aptarnauti apie 80 tūkst. klientų. Vis dėlto, ji teigė, kad personalų tinklas neturi japonų, visi dirbantieji yra lietuviai.
„Japonų sušių meistrų Lietuvoje neturi niekas, išskyrus vieną restoraną, kuris tą japoną atsiveža vieną kartą per metus, kad jis apmokytų Lietuvoje esantį personalą. Lietuvoje neparduosi tiek sušių, kad išlaikytum japonų virėją. Jo alga prasideda nuo 10 tūkst. litų. Turi būti labai rimtas tinklas, nors apskritai tai daryti neapsimoka – sušius gaminti galima išmokti iš meistro, vėliau jau tobulinti technologiją pačiam ir visai nereikia būti japonu, kad mokėtum tinkamai juos sukti“, – jai pritarė ir „Sushi House“ direktorius A. Bimbaras.
Nors pats tikino niekada nebuvęs Japonijoje, tačiau svarstė, kad sušius susukti gali išmokti ir lietuviai.
„Sushi House“ sušiai (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
„Sušių gaminimas priklauso nuo to, kaip meistras, kuris jį gamina, įvaldys visą technologiją, todėl nesvarbu, ar jis bus japonas, lietuvis, latvis ar amerikietis“, – aiškino pašnekovas ir pridūrė, kad sušius pagaminti nėra sudėtinga, sunkiau yra parinkti jiems tinkamą receptūrą ir reikiamus produktus.
Lietuvių mėgstamiausi – kepti sušiai
„Manau, kad lietuviai mėgsta sušius, nes jie neturi nieko bendro su lietuviška virtuve, – aiškindamas sušių „prigijimo“ Lietuvoje fenomeną sakė A. Bimbaras. Tiesa, pašnekovas atkreipė dėmesį, kad lietuvių perkamiausi sušiai jų bare yra kepti: „Gal jie yra kažkuo artimesni lietuviui, panašūs į karbonadą, nes yra kepti, sotūs“, – pridūrė jis.
Pašnekovas neneigė ganėtinai skeptiškai vertinantis naujų sušių barų atsidarymą Lietuvoje, nes kai kurie, anot jo, daro tikrai prastą produktą.
„Kai kurie iš jų gadina pačio sušio vardą. Pavyzdžiui, didieji prekybos tinklai taip pat pardavinėja sušius ir jie juos daro visiškai blogai. Sušis yra šviežiai susuktas produktas, prie jūsų akių pagamintas gaminys. Jeigu sušis pastovi dvi–keturias valandas (prekybos centruose jisai stovi ir pusdienį, ir ilgiau) – praranda ir išvaizdą, ir skonį, jo jau nebegalima vadinti sušiu. Kai kurie barai irgi taip daro. Sušius gamina vienoje vietoje, tada juos veža į kelis taškus ir pardavinėja. Kai kurie žmonės to nežino, paragauja pirmą karta, nusivilia ir neberagauja daugiau“, – sakė „Sushi House“ vadovas.
Antrąją straipsnio dalį skaitykite rytoj.
