Keliautojas ir gidas, kelionių organizatorius Dainius Kinderis drąsiai sako, kad save laiko pasaulio lietuviu, nors namais vadina Lietuvą. Vis dėlto, 29 metų vyras jau ne vienerius metus puoselėja svajonę kurį laiką pagyventi Japonijoje, nors šioje šalyje net nėra buvęs. Pasak jo, kažkas viduje kužda, kad ten turėtų būti gera.
– Papasakok apie savo pirmą ir „šviežiausią“ kelionę.
– Pati pirmoji nebuvo labai įspūdinga... Keliavau su draugais po Vakarų Europą – iki Italijos ir atgal. Nors, tiesa sakant, ji buvo labai svarbi – tąkart supratau, kad nieko kito nenoriu veikti, tik keliauti. Paskui, atrodo, buvo kelionė po Ameriką. Keturis mėnesius padirbėjau JAV ir užsidirbtus pinigus nusprendžiau ne namo vežtis, o išleisti keliaudamas. Tada man tapo aišku, kad visus pinigus, kuriuos kada nors uždirbsiu, išleisiu naujoms kelionėms.
Tuo metu mokiausi universitete ir jau studijų metais labai aiškiai suvokiau, kad penkių dienų darbo savaitė, darbas pagal nustatytą grafiką tikrai ne man. Ilgai nesisielojau – baigiau universitetą, diplomą padėjau į stalčių ir jau bene kitą dieną išskridau į Aziją. Nuo to laiko, aišku, daug kas pasikeitė. Aš jau senokai nekeliauju vien dėl to, kad keliaučiau. Organizuoju keliones ir lydžiu lietuvius įvairiuose kraštuose ne tik į turistų pamėgtas vietas, bet stengiuosi parodyti jiems šalį vietinių akimis, o tai dažnai būna pakankamai sunku dėl pačių keliautojų...
Esu metus gyvenęs Škotijoje, kelis mėnesius JAV, dabar taip pat gyvenu ne tik Lietuvoje. Štai spalį vyksiu keliems mėnesiams į Šri Lanką, žiemoju Filipinuose, taip pat nemažai laiko praleidžiu Taivane. Apie emigraciją niekada rimtai nesu pagalvojęs ir turbūt niekada neišvažiuosiu iš Lietuvos visam laikui. Man patinka čia grįžti, čia mano šalis. Aš galvoju, kad jauni žmonės turi kurti Lietuvą, o tie, kurie išvažiuoja ir keikia mūsų šalį, net nesusimąsto, kad išvykdami ją patys tik dar labiau gniuždo. O man svarbus vidinis balansas – gera turėti kur sugrįžti.
Yra ir dar viena labai svari priežastis, kodėl man Lietuvoje gyventi labai gera – patinka metų laikų kaita. Dažniausiai čia praleidžiu pavasarį ir vasarą, man patinka namo grįžti ir rudenį. Dabar grįžau iš Taivano, ir man smagu, kad čia jau beveik ruduo.
– Bet yra šalis, kurioje norėtum pagyventi, pažinti kitą kultūrą iš arčiau?
– Japonija, nors ten kol kas nesu buvęs. Ne vieną kartą lankiau šalia esančias šalis, bet Japonija – mano ateities kelionė. Ta šalis mane labai traukia. Atrodo, kad yra pasėtas kažkoks grūdas, nuojauta sako, kad ten turėtų būti gera gyventi ir man patiktų.
Azija man apskritai įdomiausias žemynas. Ten galima rasti balansą tarp modernumo, chaoso, egzotikos ir saugumo. Afrikoje, galima sakyti, vieni iššūkiai. Į šį žemyną norėčiau sugrįžti jau ne dėl pačios kelionės, bet turėdamas konkretų tikslą. Mielai sudalyvaučiau kokiame nors projekte, nes man patinka iššūkiai. Juodajame žemyne daugybė mažų šalių, kuriose nėra buvęs nė vienas lietuvis, daugelyje aš buvau jų pirmas sutiktas keliautojas iš Lietuvos, ir tai man labai patiko. Tada žmonės neturi tau uždėję jokios etiketės, nes rusai, lenkai, vokiečiai ją jau turi. O man atrodydavo, kad sutikę pirmą lietuvį jie nežino, kaip elgtis, ko galima iš manęs laukti, tad stengdavosi neapgaudinėti, būti geresni, malonesni.
– O kokiai virtuvei atiduodi simpatijas?
Nelabai drąsu sakyti, kol nesu buvęs Japonijoje, tačiau visame pasaulyje mane žavi japonų virtuvė. Jai nėra lygių. Patinka kinų virtuvė. Apskritai, Azijos maistas man patinka, dėl jo nesu turėjęs neigiamų patirčių. Nors lietuviams dažnai atrodo, kad tik viešbučiuose viskas skanu ir tikra. Su tokiais keliautojais, kurie turi daug pinigų ir „pižoniškumo“, dirbti labai sunku. O norisi jiems parodyti naktinį turgų su skorpionais, plaukti džiunglių upėmis... Bėda ta, kad lietuviai bet kurioje šalyje dažniausiai visko nori greitai ir pigiai, o taip beveik niekada ir niekur nebūna.
– Esi apkeliavęs trečdalį pasaulio. Ar lietuviai yra iš kitų išsiskirianti tauta?
– Man labiausiai įstrigę tai, kad lietuvius galima bet kuriame pasaulio oro uoste atpažinti iš veido. Na, dar iš aprangos. Gal kartais gali supainioti su latviu, bet ir tai retai. Esame įsikibę kažkokio bendro stiliaus. Bet kuriame pasaulio mieste, Maniloje ar Honkonge, lietuviai bus patys nekantriausi, jie bėgs, skubės, lėktuve pirmieji šoks iš savo vietų pasiimti bagažo... Stebint iš šalies tai atrodo labai juokingai, dažnai tokiais atvejais norisi pašiepti savo tautiečius, bet tada primenu sau, kad ir aš esu lietuvis...
– Kokie yra lietuviai keliautojai?
– Man smagu, kad mano tautiečiai vis dažniau renkasi ne „viskas įskaičiuota“ Turkijos ar Egipto kurortuose, o išvyksta į tolimesnius kraštus, nori pamatyti šalį iš arčiau, pasimėgauti egzotika. Vis daugiau žmonių keliauja į Filipinus, Šri Lanką, Taivaną. Tik pradėjęs organizuoti tokias keliones norėjau lietuviams parodyti svetimas šalis vietinių akimis, bet dažnai tai būna labai sunku, nes jie įpratę prie patogumų, jiems užtenka nuotraukų iš paplūdimio... Tie, kurie ryžtasi pakeliauti kitaip, iškritę iš „viskas įskaičiuota“ sistemos jaučiasi labai nejaukiai. Netikėtai pasiklysta, pameta daiktus, sutrinka elementariausiose situacijose. Tačiau kartu reikia pasakyti, kad žmonės keliaudami labai keičiasi, ir tai ypač įdomu stebėti.
Dar galiu pasakyti, kad lietuviai labai vaikosi madų. Štai 2003 metais visi plūdo į Maroką. Po to sekė Gruzija, Tailandas, dabar – Filipinai. Pastaroji šalis man labai patinka. Filipinuose aš savanoriavau, juos pažįstu gana gerai. Tai viena iš tų šalių, į kurią grįžęs žinau kaip elgtis ir kas manęs laukia taksi, gatvėje ar už artimiausio kampo. Ir ant plikos uolos ten aš jaučiuosi savu gyventoju.
– Ko tau labiausiai trūksta Lietuvoje?
– Štai neseniai grįžau iš Taivano, kur visi lankstosi iki žemės, yra be galo, be krašto mandagūs. O Lietuvoje... Keliavau su didele kuprine, ir autobuso vairuotojo paprašiau padėti ją į bagažo skyrių. Jis kelias akimirkas sėdėjo tylėdamas, bet buvo aišku, kad jau supyko, tada burbėdamas nuėjo atidaryti durelių... Išlipant iš autobuso supyko, kad nesugebu pats atsidaryti ir pasiimti savo daiktų.
Tuo tarpu Taivane man tebūtų reikėję tarti vieną žodį, ir vairuotojas būtų pašokęs iš savo vietos, nusilenkęs iki žemės, paėmęs mano kuprinę ir dar padėkojęs. Tokie tie kultūrų skirtumai... Lietuvoje labai žemas aptarnavimo lygis, čia žmonės dažnai nesupranta, kad klientas juos išlaiko, bet aš tikiu, kad šitai laikui bėgant pasikeis, nes tai – sovietų palikimas. Anksčiau ar vėliau jis vis tiek išgaruos iš mūsų sąmonės.
– O mes čia vis dažniau kalbame apie tolerancijos stoką...
– Man tai nekliūva. Žmonių požiūris į tam tikrus dalykus atrodo visiškai natūralus ir suprantamas. Juk mes visiškai kitaip gyvenome ne vieną dešimtmetį, tad čia man viskas atrodo natūralu ir artima. Be to, yra šalių, kuriose tolerancijos dar mažiau. Gal mus kartais gali pamėginti pamokyti atvykėlis iš Vakarų Europos, tačiau mums, lietuviams, dabar atrodo taip...
– Bet yra ir daugiau gerų dalykų, kurie tau patinka?
– Turbūt vienas labiausiai patinkančių – tai provincialumas. Labai mažai kur kitur tą galima pajusti taip aiškiai. Mano aplankytose šalyse visi jaučiasi labai svarbūs, milijoniniuose miestuose viskas juda milžiniškais greičiais, visur eilės, spūstys. O čia viskas pagal grafiką, viskas laiku. Miške gali pabūti vienas, prie ežero – vienas. Būtent šių dalykų dažniausiai pasiilgstu keliaudamas.
– Keliauji po Lietuvą?
– Keliauju, ir tikrai nemažai, tačiau kai esu užsienyje, pagalvoju, kad per mažai. Stengiuosi užpildyti spragas, bet tikrai dar yra vietų, kur nesu buvęs, ir man tai atrodo visiškai normalu, nes daugelis žmonių keliones po savą šalį palieka „ateičiai“. Girdžiu, kaip mūsų šalį giria užsieniečiai, ir visiškai su jais sutinku – Lietuva nėra išskirtinė šalis, kurioje turi žūtbūt kažką pamatyti, bet čia tikrai labai gražu. Esu tikras, kad taivanietis čia nenustotų stebėtis miškais, ežerais, gamta ir tuo, jog tiek mažai žmonių visur, kad galima įkvėpti šviežio oro. Gal tai ir kraštutinis palyginimas, juk Taivanas savo teritorija dvigubai mažesnis už Lietuvą, o gyventojų ten – 23 milijonai.
Agnė Ruseckaitė
