Mergina su portalu tv3.lt pasidalino savo istorija, papasakojo apie gyvenimo ypatumus ir išdavė, kaip nepamiršta lietuviškų šaknų net ledynų sukaustytoje saloje.
Arktimi susidomėjo studijuodama
Gyvenimas į salą nunešė neatsitiktinai. Mergina jau buvo įpratusi prie gyvenimo užsienyje, o, baigiant magistrantūros studijas, visai netikėtai gavo pasiūlymą keliauti į šią ledynų šalį, kurioje ir pasiliko.
„Dabar – penkti metai, kai gyvenu Grenlandijoje. Prieš tai buvau apsistojusi šiaurėje, Ilulissat miestelyje du metus, bet tai nebuvo pastovus gyvenimas, nes dirbau vasaros sezonu, nuo gegužės iki rugsėjo, paskui turėjau laisvą laiką. Aišku, dirbau nuotoliniu būdu, bet negyvenau Grelandijoje, atskrisdavau čia dažniausiai sausio mėnesį. O dabar gyvenu sostinėje Nuke, jau antri metai ištisai“, – pasakoja Inesa.
Studijuodama Danijoje mergina papildomai pasirinko specialybę, susijusią su arktiniais kraštais, nes domėjosi klimato kaita. Tiesa, pirmiausiai keliai nuvedė į Skandinaviją.
„Magistro studijų metu pasiėmiau papildomą Arkties studijų specialybę, nes tuo metu domėjausi globaliniu atšilimu ir Arktimi. Taip išėjo, kad baiginėjau dvi specialybes ir man reikėjo susirasti praktikos vietą, kuri būtų susijusi su marketingu ir su Arktimi. Išsiuntinėjau nemažai CV (gyvenimo aprašymų – aut. past.) – į Grenlandiją, Norvegiją, Suomiją, visas šalis, kuris kažkuo susiję su Arktimi. Praktiką atlikau Suomijoje, Laplandijoje“, – prisiminė mergina.
Tačiau magistrantūros studijoms einant į pabaigą, Inesa sulaukė lemtingo skambučio – Grenlandijoje esanti kompanija pakvietė padirbėti trumpam laikui.
„Rašant magistro baigiamąjį darbą, viena Grenlandijos kompanija susisiekė su manimi, nes manė, kad mano CV labai įdomus ir norėjo mane priimti praktikai, bet jau buvau sutarusi vykti į Suomiją. Taip išėjo, kad turėjau su jais interviu ir gavau darbą 3 mėnesiams, vasaros sezonui. Man, kaip ką tik baigusiai studijas, tai buvo idealu. Po mėnesio man pasiūlė ilgalaikę darbo sutartį, aš sutikau ir taip pasilikau Grenlandijoj“, – netikėta sėkme džiaugėsi pašnekovė.
Šiuo metu mergina dirba „Guide to Greenland“ kelionių kompanijoje, kurioje užima pardavimų ir marketingo vadybininkės pareigas.
Žmogus ir gamta žengia koja kojon
Persikėlusi gyventi į salą, mergina teigia su dideliais sunkumais nesusidūrusi. Jau buvo įpratusi bendrauti ne lietuviškai, taip pat turėjo patirties gyvenant užsienyje. O geriausiai priprasti prie gyvenimo toli nuo Lietuvos padėjo dar nematyti klimato ypatumai.
„Sunku nebuvo, nes buvo labai daug įspūdžių. Kadangi buvau pratusi kalbėti angliškai, daugiausiai dirbau su turizmu, kur pagrindinė kalba buvo anglų, tai nebuvo didelio barjero. Bet labiausiai stebino vaizdai, nes vien pažiūrėjus pro langus ir matant vandenyne plaukiojančius ledkalnius, aš dar iki dabar kiekvieną kartą nustembu ir megaujuosi, nes tai – nerealus vaizdas“, – pirmąsias dienas Grenlandijoje prisimena I. Matuliauskaitė.
Paklausta, kas Grenlandijoje yra visiškai kitaip nei Lietuvoje, mergina pirmiausiai pažymi, kad žmonių gyvenimo būdas saloje glaudžiai susijęs su gamta. Nors pati gyvena salos sostinėje, užtenka vos keliolikos minučių, kad galėtų pabėgti nuo civilizacijos.
„Grenlandijoje pats gyvenimo būdas yra daug arčiau gamtos. Nepaisant to, kad gyvenu sostinėje, man užtenka 10-15 minučių ir aš esu kalnuose. Arba, jeigu turi laivą ar pažįstamą su laivu, tu išplauki ir leidi laiką fjorde, kur gali visiškai nematyti žmonių kelias valandas, priklausomai, kur esi, gal netgi ir dienas. Ta gamtos didybė jungiasi kartu su žmogumi“, – gyvenimo ypatumus vardija Inesa.
Tiesa, čia itin paplitusi medžioklė ir žvejyba. Tai – didelė kultūros dalis, o ir pati mergina nejučia įsitraukė į tokį gyvenimo būdą: „Labai daug yra medžiojančių žmonių, kurie savo šeimai, seneliams primedžioja gyvūnų ir valgo tą maistą visus metus. Nėra taip, kad parduotuvėse nebūtų maisto – pasirinkimas čia labai didelis kaip ir bet kur kitur, bet medžioklė yra labai priimtina ir natūralu.
Mano tėtė žvejodavo, bet aš niekada to nedarydavau. Dabar, vasarą, aš nueinu tiesiog toliau nuo miesto, prie kranto, prie jūros, prisižvejoju žuvies. Tai yra labai smagu ir malonu, nes gauni ekologišką maistą, kurį pati pasigauni, kuris nekeliavo kelis tūkstančius kilometrų.“
Ant langų tenka klijuoti foliją
Lietuvę vis dar stebina ir Grenlandijos gyventojų artimas ryšys. Minint kokią nors šeimai svarbią dieną, jie pasikviečia draugus ir šeimą, kurie visą dieną gali atvykti pasveikinti, praleisti laiko kartu.
„Jeigu kažkas švenčia gimtadienį, vaiko ėjimą į pirmą klasę, bet kokią didesnę šventę, netgi kai vaikas nušauna pirmą elnią, yra iškeliamas susitikimas, grenladiškai vadinimas kaffemik. Pakviečiama labai daug žmonių – visi pažįstami, draugai. Tai nėra balius, dažniausiai tiesiog prigaminama daug pyragų, tortų, visada būna kavos, kartais būna kažko šilto. Žmonės ateina, pasveikina, pabūna valandą, pusvalandį ar 15 minučių ir išeina. Tai dažniausiai vyksta visą dieną.“
Tokia tradicija džiugina Inesą, nes žmonės, gyvenantys mažesniuose miesteliuose, pakviečia visus gyventojus. Tiesiog paskelbia apie tai socialiniuose tinkluose ir prideda, kad namuose laukiami visi.
Nors salos gyventojų kultūra jau tapo ir Inesos gyvenimo dalimi, yra dalykų, prie kurių priprasti buvo itin sunku. Vasaros sezonu čia tęsiasi baltosios naktys – visą parą yra šviesu. Todėl teko ieškoti būdų, kaip priversti organizmą pereiti į miego režimą.
„Saulė, kuri šviečia 24 valandas per para tikrai paveikia organizmą, nes mūsų vidinis laikrodis tada nesupranta, kad esi pavargęs ir reikia miegoti, nes yra šviesu. Vienas iš sunkesnių dalykų buvo rasti būdą, kaip priversti organizmą eiti miegoti. Tik vėliau supratau, kad man valandą prieš reikia užeiti į miegamąjį, kuris yra visiškai užtamsintas. Kartais tiesiog folija užklijuojame langus, kad miegamajame nebūtų šviesos“, – pasakojo Inesa.
Vyrauja įsitikinimas, kad saloje vyrauja atšiaurūs orai. Pašnekovė šį įsivaizdavimą sugriauna – didelių šalčių tikrai nebūna, sostinėje žiemomis vidutinė temperatūra siekia -15 laipsnių, o vasarą – 10 laipsnių šilumos. Tiesa, Grenlandija didelė, todėl ir temperatūra kiekvienoje dalyje skiriasi.
Merginą vis dar stebina ir tai, kad Grenlandijoje tarp miestų nėra kelių – norint nusigauti nuo vieno taško į kitą, gyventojai pasitelkia lėktuvus ar laivus, o žiemą keliauja sniego motociklais arba šunų kinkiniais.
Nepamiršta lietuviškų šaknų
Apsigyvenusi Grenlandijoje, Inesa išbandė daugybę veiklų – baidarėmis plaukiojo aplink ledkalnius, išbandė šunų kinkinius, irklente plaukiojo fjorde su banginiais. Tačiau čia pirmą kartą pamatė tikrą gamtos stebuklą – šiaurės pašvaistę.
„Jos danguje yra visus metus, bet per baltąsias naktis yra per šviesu matyti šiaurės pašvaistes, jas galima matyti tik sutemus. Stebeti pašvaistes dažniausiai galima nuo rugsėjo iki gegužės mėnesio, priklausomai nuo to, kurioje Grenlandijos vietoje esi. Reikia, kad būtų giedras dangus, tai, jeigu matosi žvaigždės, didelė tikimybė pamatyti ir šiaurės pašvaistę“, – patirtimi dalijosi mergina.
Čia teko paragauti ir Grenlandijos delikatesų – banginio odos ir ruonio sriubos, o tai saloje ypač populiaru. Tačiau pašnekovė stengiasi nepamiršti ir savo lietuviškumo. Daugelis jos pažįstamų ir kolegų žino apie lietuviškas šventes ir papročius.
„Kadangi mano visi draugai yra užsieniečiai, aš labai mėgstu kalbėti ir pasakoti žmonėms apie lietuviškas tradicijas. Pavyzdžiui, mano kolegos žino pagrindines lietuviškas šventes, nes jei yra vasario 16 ar kokia kita šventė, visada papasakoju, kodėl ją minime. Taip pat mano draugas jau išmoko marginti velykinius margučius kartu su manimi.“, – šypsosi Inesa ir prideda, kad taip ne tik supažindina kitus su Lietuva, bet ir pati nepamiršta svarbių švenčių.
Kol kas grįžti gyventi į Lietuvą planų nėra, tačiau aplankyti šeimą stengiasi bent kartą per metus, per žiemos šventes. Toks malonumas tikrai nepigus – prireikia ne tik nemažos sumos pinigų, bet ir laiko, todėl kartais keliones tenka apriboti.
„Į Grenlandiją galima skristi dviem keliais – per Islandiją, arba per Daniją. Mano kelias dažniausiai eina per Daniją. Iš Grenlandijos į Daniją kaina yra nuo 800 iki 1000 eurų į abi puses. Kadangi nėra skrydžių, kad galėtum skristi tiesiogiai, tai turi pernakvoti Kopenhagoje ir tada kitą dieną keliauti į Lietuvą“, – apie kelionės kainą pasakojo I. Matuliauskaitė.
Nors didžiausią ilgesį jaučia šeimai ir draugams, mergina juokiasi, kad pasiilgo dalykų, apie kuriuos anksčiau net nesusimąstydavo: „Labai pasiilgau miškų, nes ten, kur dabar gyvenu, nėra medžių. Pasiilgstu ir žolės kvapo po lietaus. Čia du dalykai, kurių negalvojau, kad galima pasiilgti.“