Moteris pasakoja, kad Lietuvą ji paliko dar 2001-aisiais. Tuomet, išvykusi svetur, ji daugiau nei septynerius metus gyveno Danijoje, iš kurios vėliau patraukė į Londoną. Čia Goda gyvena ir dabar, kur puoselėja skanėstų gamybos ir cukraus meno verslą „Tutti Patootie cakes“.
Visko pradžia
Į profesinį konditerės pasaulį G. Laivytė pateko visai netikėtai. Moteris pasakoja, kad auginant mažus vaikus ir neturint pajamų teko suktis iš padėties ir susigalvoti sau darbinę veiklą, kurią būtų galima vykdyti iš namų.
„Tuo metu negalvojau visai apie tai, ar mokėsiu tai daryti, ar ne, kadangi niekuomet nebuvau didelė kepėja ar mėgėja suktis virtuvėje. Iš pradžių pradėjau kepti keksiukus, o visa kita toliau klostėti, tikriausiai, kaip ir daugumai – kepi draugams, šeimai. Jeigu sulauki komplimentų, pasidžiaugi. Žinoma, dabar žiūrint atgal labai juokinga, nes nieko ten gražaus nebuvo“, – juokiasi pašnekovė.
Vėliau pamažu Goda pradėjo savo darbais dalintis vietos bendruomenės grupėse, kur sulaukusi užklausų, ar gamina tortus, ji visuomet atsakydavo „taip“, nors, kaip sako pati, nemokėjo nieko ir net nežinojo, nuo ko pradėti:
„Pradžia buvo iš tiesų sunki, kadangi viską teko išmokti pačiai, pinigų nebuvo, kad galėčiau eiti į kursus. Taip pati pradėjau kepti, dekoruoti tortus. Nežinau nei spalvų, nei jų kompozicijų. Nors esu meniška, tačiau nebuvau baigusi jokių mokslų ar kažko, kas man padėtų. Viskas prasidėjo tik sunkaus darbo ir sėdėjimo naktimis dėka.
Pažiūrėjus senesnius darbus, galima matyti, kaip per visus tuos metus augau, mokiausi ir tobulėjau. Lietuvoje tortų darymas yra labiau desertinis, o aš netikėtai atradau visai kitą konditerijos pasaulį, kuris mums dar buvo labai tolimas. Tai buvo cukrinio meno pasaulis.“
Konditerė sako, kad tuo metu, pamačiusi darbus internete, ji patyrė tikrą šoką, kadangi nieko panašaus iki tol ji nebuvo regėjusi. Iš cukraus masės pagaminti įvairūs personažai, biustai ar kitos dekoracijos Godą taip sužavėjo, kad neatsilaikiusi šiam žavesiui, cukraus menu ėmė domėtis ir pati.
„Kaip reikėtų kurti cukraus meną mokiausi žiūrėdama įvairius vaizdo įrašus, kadangi, kaip jau minėjau, neturėjau pinigų imti profesionalių pamokų. Viską bandydavau daryti pati, vėliau klientams siųsdavau pavyzdžius, ką galėčiau padaryti.
Apie mano kepinius klientai dažniausiai sužinodavo vieni per kitus. Tačiau netrukus supratau, kad norint užsidirbti tik kepant tortus nepavyks. Jeigu nori, kad tai taptų ne tik tavo pomėgiu, tačiau ir darbu, iš kurio galėtum pragyventi, turi daryti kažką kitaip nei visi kiti.
Vienas būdų – už tortus imti didesnę kainą, tačiau jeigu taip darai, turi to nusipelnyti. Tavo darbai turi būti arba labai kruopštūs, arba labai įspūdingi. Pradžioje mano atveju ir buvo taip, kad kiekvienas darbas būdavo išdirbtas idealiai, nelikdavo nei vieno cukraus pudros likučio ar trupinėlių. Darbai buvo tikrai labai primityvūs, tačiau kruopštūs ir skoningi. Esu tikra perfekcionistė“, – nusišypso.
Tarptautinis pripažinimas
Su kiekvienu užsakymu ir iškeptu tortu bei pagaminta dekoracija vis labiau tobulėjo Godos įgūdžiai. Moteris pasakoja, kad sekdama cukraus meno meistrus ji visuomet lygiuodavosi į geriausius. Taip ji sužinojo ir apie Birmingame vykstantį tarptautinį konkursą „Cake International“, į kurį suvažiuoja viso pasaulio konditerijos meistrai.
Pasak Godos, dalyvauti konkurse ir apsilankyti tarptautinėje konditerijos parodoje gali ir pradedantieji, ir pažengusieji, ir profesionaliai. Kategorijų, kuriose gali varžytis ir būti įvertinti meistrai, taip pat yra visa gausybė.
Tačiau dar gerokai prieš dalyvaudama šiame konkurse, G. Laivytė išdrįso kreiptis pagalvos į vieną įžymią Bulgarijos meistrę, kuri iš cukraus darydavo įvairias dekoracijas, ypatingai specializavosi biustų kūrime:
„Mano lietuviška savikritika norėjo išgirsti paprasčiausią atsakymą – ar aš talentinga, ar ne. Nusprendžiau užsirašyti pas ją į seminarą, kuris vyko kelias dienas. Jų metų susipažinome, o ir aš pagaminau pirmąjį biustą. Vėliau su šia mokytoja mokiausi asmeniškai, ji mane supažindino plačiau su tortų pasauliu ir jame dirbančiais žymiais meistrais.
Ne visi talentingi nori pradėti dirbti su mokiniu vienas ant vieno, kadangi tai yra didelis darbas, tu praleidi daug laiko su žmogumi, todėl dažnai meistrai apsiima dirbti su tais, kuriuose mato potencialą. Taip aš gavau atsakymą į savo rūpimą klausimą, ar esu talentinga.“
Goda sako, kad tuomet jos karjeroje įvyko lūžis – ji dar labiau susižavėjo cukraus meno pasauliu. Tada ir gavo pakvietimą kartu su savo autoritetu tapusia mokytoja sudalyvauti „Cake International“ parodoje. Šiam konkursui G. Laivytė padarė žmogaus biustą – vyrą „apaugusį“ grybais.
„Mano darbas buvo įvertintas kaip „Highly Commended“ (liet. pagirtinas) – tai buvo pirmasis mano įvertinimas, kuris buvo pats aukščiausias kategorijoje.
Šiame konkurse esu dalyvavusi ne kartą, mano kurta ragana yra sulaukusi auksinio įvertinimo toje kategorijoje, kurioje varžosi geriausi pasaulio meistrai, tad tai – didelis pasiekimas. Labiausiai man patinka daryti „baisiąsias“ dekoracijas, todėl dažnai dalyvauju būtent šioje kategorijoje“, – sako Goda.
Dalinasi žiniomis su kitais
Įgavusi daugiau įgūdžių, Goda taip pat pradėjo bendradarbiauti su meistrais iš viso pasaulio. Tai, anot pašnekovės, padėjo tobulėti toliau, išlipti iš savo komforto zonos ir peržengti visus limitus.
Moteris pasakoja, kad visais būdais norėjo įtikti savo mokytojai, kad ši ja didžiuotųsi. Tačiau menininkų pasaulyje dažnai pasitaiko ne tik draugystės, tačiau ir skaudžios pavydo istorijos, po kurių nutrūksta visi iki tol kurti ryšiai.
„Tobulėdama nusprendžiau surengti seminarą kitiems, pasidalinti savo žiniomis. Čia – dar kita niša dirbant su cukraus menu. Gali ne tik kepti tortus ir juos dekoruoti, tačiau ir pradėti mokyti kitus. Suorganizavus pirmąjį labai paprastą seminarą sulaukiau skausmingo savo mokytojos laiško, kuriame buvo be galo daug pavydo.
Buvo labai nemalonu. Ji su manimi nutraukė draugystę, išvadino visokiais žodžiais, suprask – per gerai išmokau (juokiasi). Šiame pasaulyje pasirodė ir kita pusė, kuri yra labai baisi, pilna konkurencijos, pavydo, šmeižimo ir panašiai. Kaip ir visi kiti menininkai pasaulyje yra labai jautrūs žmonės, taip ir konditeriai – mūsų jausmai, vėlgi, kitokiame lygyje“, – pasakoja apie gautą pamoką pašnekovė.
Tačiau Goda atvira – kaip ir bet kokiame kitame versle, tu privalai eiti į priekį, tobulėti, todėl nenuostabu, kad laikui bėgant, paties sukauptų žinių nori pasisemti ir kiti. Pasak jos, pagrindinė meno esmė – dalintis juo su kitais:
„Tai – labai natūralus procesas, kad laikui bėgant iš mokinio tampi mokytoju. Žinoma, mokyti kitus nėra lengva. Spaudimą organizuoti kursus jaučiau jau kurį laiką, ypatingai iš žmonių, kurie domėjosi mano darbais, sekė juos socialiniuose tinkluose.
Sulaukdama klausimų apie kursus iš skirtingų pasaulio kampų, vis atsakydavau ir kartodavau: „Jau greitai, greitai“. Tačiau taip vis ir neprisiruošdavau, nes gyvenimas, vaikai, užsakymai. Be to, norint juos suorganizuoti, turi nemažai investuoti ne tik laiko, tačiau ir lėšų, kadangi reikia paruošti ir tinkamas lempas, mikrofoną, kamerą, laikiklius, stalą, apgalvoti nuosekliai, ką ir kaip darysi.“
Šiuo metu pagrindinis lietuvės tikslas – pakviesti kuo daugiau žmonių iš viso pasaulio į jos organizuojamus nuotolinius kursus. Juos stebėti bei pasisemti Godos žinių gali ir kiti Lietuvos kepėjai.
Pasiteiravus, ar dažnai iš lietuvaičių sulaukia prašymų pasidalinti patarimais, G. Laivytė sako, kad kurį laiką ji buvo gerokai atsiribojusi nuo Lietuvos, todėl savo darbais pasidalinti Lietuvos kepėjų grupėse nusprendė gerokai vėliau.
„Pradžioje buvau labai nuo visų atsiribojusi, dirbau tik su klientais, su kuriais ir dalinausi darbais. Kuomet pradėjau rengti seminarus, prisijungiau prie kelių grupių, mokytis atvyko ir pora lietuvių. Kuomet pasidalinau savo darbais kepėjų bendruomenėse Lietuvoje, visiems buvo šokas, kadangi tokių darbų, kuriuos darau, Lietuvoje yra labai mažai.
Yra pora kepėjų, bet tikrai labai nedaug. Cukraus menas dar nėra toks populiarus, todėl, kai pasidalinau, iškart visi pradėjo klausinėti, kada kursai, kada seminaras. Na, kad jau užpuolė, reikia imti ir padaryti“, – juokiasi.
Pabaigai Goda priduria, kad viso to pasiekti, ką turi dabar, prireikė nemažai laiko. Be to, moteris pabrėžia, kad talentas sudaro vos 1 proc. rezultato, likusius 99 proc. – sunkus darbas:
„Jei esi talentingas – padarysi viską, jei mažiau – turėsi dar daugiau dirbti, nes be sunkaus darbo ir geros savikritikos niekaip nejudėsi į priekį. Dažnai net ir patys talentingiausi pasaulyje žmonės nemano, kad jie yra profesionalai. Visi turi stengtis, eiti į priekį ir tobulėti.“
protu nesuvokiama.Čia pirmiausia turi būti menininkas,o antrą turi būti gerai susipažines su tortų ir puošybos gamybos technologija.Ta moteris tiesiog šaunuole.
