„Dažniausiai į dvasines praktikas žmones atveda kančia. Iš vienos pusės kančia yra blogai, iš kitos – ji atneša labai gerų dalykų, nes žmonės pradeda ieškoti to, ko jie neieškotų, jeigu būtų labai laimingi ir patenkinti savo egzistencija. Centrinis dalykas mano gyvenime buvo tas, kad, kai man buvo šešiolika, netikėtai mirė mano mama. Tada pradėjau gyventi viena ir ėmiau ieškoti visokiųdvasinių dalykų.
Iš pradžių ieškojau atsakymų krikščionybėje, tačiau ji man nedavė atsakymų į rūpimus klausimus. Mano ieškojimas tęsėsi toliau – tai truko daug metų, kol atsitiktinai pataikiau į vienos vienuolės paskaitą Vilniaus zen centre. Ten ji pasakojo Budos istoriją, kas man buvo didelis atradimas, nes Buda galvojo lygiai kaip aš, uždavinėjo tuos pačius klausimus apie gyvenimą ir mirtį. Taip prasidėjo mano zen praktikos“, – pasakojo zen vienuolė.
Meditacija – kaip treniruotė
Po paskaitos apie Budą, Won Bo Sunim (tuo metu dar Vaida) ėmė praktikuoti zen budizmo meditacijas. Laikui bėgant, ji suprato, kad nori praktikuoti daugiau, tam atiduoti visą save, kas, gyvenant pasaulietinį gyvenimą, Won Bo Sunim tuo metu atrodė neįmanoma.
„Mokslas, darbas – visi šie dalykai atima labai daug laiko nuo praktikos. Tik vėliau, nuvažiavusi į Korėją, supratau, kad tai irgi yra praktika. Tačiau, kad tai suprasčiau, turėjau nuvažiuoti į Korėją: ten ir išmokau, kad kiekvienas dalykas yra praktika. Jeigu tu nesugebi padaryti kiekvieno savo kasdienio veiksmo praktika, tu dar nepraktikuoji, nesvarbu, kiek laiko sėdi ant pagalvėlės. Kasdieniai dalykai ir yra stipriausia praktika. Meditacija yra kaip treniruotė – kaip sportininkas treniruojasi prieš varžybas. Jei tu turėjai gerą treniruotę – meditaciją – tu turėsi ir teisingą gyvenimą, teisingus santykius su žmonėmis: nepasiduosi emocijomis, savo mintimis. Aišku, kai kurie žmonės jau yra tokio aukšto lygio, kad jiems nebereikia ir tos treniruotės“, – pasakoja moteris.
Pašnekovė sako, kad kelerius metus intensyviai praktikuojant zen Lietuvoje, ji suprato, kad turi važiuoti į Korėją ir tapti zen vienuole. Šis žingsnis, sako Wen Bo Sunim, jai buvo natūralus.
„Galbūt, jeigu būtų buvęs žmogus, kurį mylėčiau, to nebūčiau galėjusi padaryti, bet tuo metu buvau visiškai laisva, neturėjau jokių prisirišimų, neturėjau mamos – ji gal irgi būtų atkalbėjusi. Visgi tuomet aš galėjau pati nuspręsti, ką noriu daryti. Kai tu esi pasaulietis, turi šeimą, kuria rūpiniesi, bet, kai tampi vienuoliu, visas pasaulis tampa tavo šeima – dėl to ir tampi vienuoliu, kad padėtum visoms kenčiančioms būtybėms. Taip tu atrandi didesnę šeimą – taip dar įdomiau“, – pasakoja pašnekovė.
Tapti vienuole sunku fiziškai
Nuvykus į Korėją, Won Bo Sunim suprato, kad visos tos gražios istorijos apie vienuolystę, nuolatinę meditaciją, aukštų būsenų patyrimą nėra tiesa. Būdama vienuole, sako ji, turi dar mažiau laiko praktikoms nei gyvendama pasaulietinį gyvenimą, o pasiruošimas vienuolystei yra tikrai sunkus net ir fiziškai.
„Prieš tampant vienuoliu, yra metų periodas, kai nesi nei pasaulietis, nei vienuolis. Tada turi būti šimtu procentu nuolankiu. Skamba gražiai, bet tai yra labai sunku: negali pasakyti nė vienos savo minties kad ir kas beatsitiktų, turi visada sakyti tik „taip“ ir „atsiprašau“, nors ir tau duotų pylos už kito darbus. Jeigu išorėje sakysi „taip“, o viduje prieštarausi, ilgai neištempsi, o jeigu suprasti, kad yra taip, kaip yra, ir nevertinsi situacijų kaip blogų, o priimsi jas tokias, kokios yra, gyventi taps lengva“, – sako ji.
Pašnekovė prisimena, kad, gyvendama Korėjoje, ji kėlėsi trečią ryto, kelias valandas pamedituodavo, o tada visą dieną dirbdavo fizinius darbus – plaudavo kalnus indų, tvarkydavo kambarius ir tikrai labai pavargdavo fiziškai – tiek, kad net apie meditacijas pagalvoti laiko nebūdavo. Tačiau išbandymą ji išlaikė, ir štai jau penkiolika metų yra zen vienuolė, kurių Lietuvoje yra tik dvi.
Kaip mus valdo mintys
Won Bo Sunim sako, kad jos kelias buvo toks, kad zen praktika jai nuo pat pradžių tapo svarbesnė už bet ką. Mat iki ją atrandant, moteris gyveno didelėje kančioje, ji nematė prasmės gyventi, o atradusi Budos mokymą, ji rado būdą, kaip nuo kančios (kuri, sako zen vienuolė, iš tikro taip pat neegzistuoja) išsilaisvinti.
„Man palengvėjo jau po pirmos meditacijos – aš pamačiau, kaip mane valdo mintys. Mes esame įpratę galvoti, kad mūsų mintys ir jausmai esame mes patys, tačiau praktikuojant pamatai, kad tai nesi tu. Emocijos, mintys, ateina ir vėl išeina, ir tai nesu „aš“, o galų gale to „aš“ iš viso nėra – tai suvokti yra labai didelis palengvėjimas“, – kalba zen vienuolė.
Kai pradedi medituoti, pasakoja Won Bo Sunim, pirmiausia pamatai, kiek galvoje turi minčių, kurių paprastai nepastebi, tačiau esi jų valdomas.
„Pavyzdžiui, pagalvoji, kad tu blogai atrodai, tada imi jaustis blogai, paskui net į miestą dėl to išeiti nenori, o juk tai tėra mintis – tai nėra tiesa. Mes mintis priimame kaip tiesą ir tos istorijos, besisukančios mūsų galvoje, mus valdo. Apie žmones susikuriame istorijas, kažkokį portretą, manome viską žiną apie tuos žmones, bet juk jie tokie nėra, tai tik mūsų istorija. Jie net patys nežino, kokie jie yra. Giliau pagalvojus, baisu gyventi gyvenimą kuriant istorijas, tikinti jomis ir dar kovojant už savo istorijas su kitais žmonėmis.
Smagu, kad dabar net ir mokslas jau įrodo, kad mes neturime tikėti savo mintimis, emocijomis. Aišku, būna genealios mintys – jas naudoti reikia, tačiau užtenka suprasti, kad tos mintys tėra mintys“, – kalba zen vienuolė.
Kančia ir jos pabaiga
Won Bo Sunim pasakoja, kad Buda savo mokymo sistemą yra sudėjęs į keturias tauriąsias tiesas ir aštuonialypį kelią. Pasak Budos, gyvenimas yra kančia, o kančios priežastis – mūsų aistrose. Kančią, sekant Budos mokymu, galima panaikinti aštuonialypiu keliu, susidedančiu iš tokių dalykų kaip teisingas požiūris, teisinga kalba, teisingas mąstymas, teisingas gyvenimo būdas.
„Buda suprato, kad viskas šiame pasaulyje yra laikina: nėra nė vieno dalyko, kuris tęstųsi amžinai. Kančia atsiranda tada, kai pradedame galvoti, kad kažkas yra nelaikina. Kai kažką turime, kas mums labai patinka, ar kai negauname, ko labai norime, turime kančią. Giliai supratus, kad viskas atsiranda ir viskas išnyksta, kančia sumažėtų“, – kalba Won Bo Sunim.
Pašnekovė sako, kad zen budizmo esmė nėra norų atsikratymas – net jeigu kažko nori, teigia ji, supranti, kad vis tiek viskas pasibaigs ir dėl to nepatiri kančios, kai tai pasibaigia.
„Dažniausiai žmonės patiria kančią, kai kažkas pasibaigia – ypač, jeigu miršta artimas žmogus. Dabar, net jei ir patiriu kančia, nesu jos valdoma. Mes dažnai esame visiškai valdomi mąstymo, emocijų, kančios. Galiu pasakyti, kad 90 proc. kančios, kurią mes patiriame, yra sukurta mūsų mąstymo. Pavyzdžiui, kai miršta mums artimas žmogus, mes kenčiame, kad praradome tą žmogų, bet taip pat kenčiame dėl to, kad mąstome apie tai, kaip blogai mums atsitiko“, – sako ji.
Prasmė ir laimė
Won Bo Sunim dalinasi, kad labai laiminga ji yra tada, kai yra „čia ir dabar“, atsiduoda šiam momentui, negalvodama apie kitus reikalus.
„Kai aš esu čia ir dabar – aš labai patenkinta ir laiminga, bet kai atsiranda mintys, tai prarandu. Visgi žinau tą vietą, kaip ten grįžti, grįžti į „čia ir dabar“. Tam, pavyzdžiui, padeda kvėpavimo stebėjimas, nes negali stebėti kvėpavimo ir dar galvoti apie kažką kitą tuo pačiu metu. Dėl to, kad turime stiprų įprotį būti ne čia ir dabar, mes ir darome tą praktiką, kad išmoktume grįžti į tai. Budizme sakoma, kad, jeigu šimtu procentu esi šiame momente, tu jau išgelbėji visas kenčiančias būtybes“, – dalinasi zen vienuolė.
Won Bo Sunim sako, kad, nors žmonės dažniausiai vaikosi laimės ir malonumų, jie kaip tik turėtų atsiverti blogiems dalykams, nes tai yra tai, kas žmones stiprina ir moko.
„Blogos situacijos mus kažko moko. Mes paprastai nuo jų bėgame, o turėtume kaip tik atsiverti toms blogoms situacijoms ir pažiūrėti, ką mus moko, nes tai ir yra pamoka, o ne džiaugsmai ir malonumai, kuirų mes visą laiką vaikomės. Iš tikrųjų tie blogi dalykai yra brangenybė – jie mus stiprina ir kažko moko. Jeigu žmogui gyvenime kartojasi panašūs dalykai, reiškias, kad dar yra kažkas, ko jis turi pasimokyti“, – teigia pašnekovė.
Zen vienuolės teigimu, žmonės, norėdami būti laimingesni, turėtų netikėti savo mintimis, nors mūsų kultūroje ir yra labai svarbus mąstymas, savos nuomonės turėjimas, tačiau būtent iš tų minčių, sako ji, ir gimsta kančia. Kai žmogus ateina iki pozicijos, kuomet jis nežino, tuomet, sako pašnekovė, jis atsiveria visoms galimybėms – tada baigiasi kančia, o džiaugsmas prasideda.
