Dubline gyvenanti lietuvė Vilma Mocevičienė - pirmoji tautietė besibalotiruojanti Airijos savivaldos rinkimuose. Iš Alytaus kilusi moteris su vyru augina du sūnus ir gyvena Balbriggano rajone. Atstovaudama „Fine Gael” partiją, ji ketina tapti šio rajono tarybos nare ir rūpintis čia gyvenančiais žmonėmis, tarp jų ir lietuviais. Vilma tą daro ir šiuo metu, tačiau norėtų žmonėms atstovauti aukštesniu lygiu ir oficialiai padėti spręsti problemas. Nuolat skubanti veikli moteris rado laiko pasidalyti savo planais su „Emigrantų” skaitytojais.
- Kokie likimo vėjai atpūtė į Airiją?
- Nuo 2000 metų Airijoje jau dirbo ir gyveno mano vyras Rimantas. Į Airiją pirmą kartą atvykau 2001 metais atostogauti ir kartu susitikau su lietuviais gyvenančiais Airijoje. Pasiklausinėjau apie įstatymus, apie gyvenimą šioje šalyje, sulyginau pliusus ir minusus tarp Lietuvos ir Airijos. Po poros metų - 2002 metais persikėliau čia gyventi, nes norėjome su vyru būti kartu - ilgai mes atskirai gyventi negalėjome, turėjau aš važiuoti arba jam reikėjo grįžti. Nutarėme įsikurti Airijoje.
- Kuo užsiėmėte žaliojoje saloje?
- Kai atvykau, įsidarbinau viešbutyje kambarine, nes tik bendraujant su vietiniais galima gerai išmokti kalbą. Kadangi aš mokykloje mokiausi prancūzų kalbą, norėjau išmokti kalbėti angliškai. Be to, norėjau susipažinti su airiais ir geriau juos pažinti, sužinoti jų kultūrą, įpročius, nes juk gyvenu jų šalyje. Tai pat viena iš priežasčių, kodėl iškart pradėjau dirbti - aš negaliu tiesiog sėdėti namie ir nieko neveikti, man reikia veiklos.
Viešbutyje dirbau 2 metus, vėliau įsidarbinau vaikų darželyje, kadangi turiu pedagogės išsilavinimą. Pirmus metus dirbau auklėtoja, o vėliau - Montessori mokytoja. Bedirbdama nusprendžiau eiti mokytis dirbti kompiuteriu ir biuro administravimo. Baigusi mokslus įsidarbinau žmonių informavimo centre. Šis darbas buvo labai panašus į mano buvusį darbą Lietuvoje. Tai pat per tuos metus išlaikiau baigiamuosius anglų kalbos valstybinius egzaminus. Šiuo metu dirbu pusę dienos ir užsiimu visuomenine veikla, už kurią negaunu jokio atlygio ir dirbu iš idėjos. Esu Dublino lituanistinės mokyklėlės „4 Vėjai“ tėvų komiteto narė, dalyvauju valdiško darželio, kuris bus atidarytas gegužės mėnesį, steigimo grupėje (Airijoje daugiausia yra privačių darželių), dirbu savanore „The Society of St. Vincent de Paul“ parduotuvėje.
- Kaip pasukote į politiką?
- Aš tikrai net negalvojau apie tai, bet taip susiklostė, kad vienas airis, kuris visus šiuos metus su manimi dirbo keliose visuomeninėse organizacijose, matė mano pastangas ir mano darbą ne tik dėl lietuvių, bet ir dėl airių. Jis įvertino tai, kad dedu daug pastangų padėti lietuviams, bet patikino, kad būdama eiline lietuvaite negaliu padaryti daugelio dalykų. Jo teigimu, dirbdama vietos savivaldybėje galėčiau jiems padėti vyriausybiniu mastu ir man tai būtų daug lengviau, kadangi daug klausimų spręstų Airijos valdžia. Man buvo pasiūlyta atstovauti “Fine Gael” partiją, tad prisijungiau prie jos prieš pusmetį. Šios partijos vykdoma politika man yra priimtina - man patinka, ką šios partijos atstovai daro, kaip kalba, tarsi sakytų mano pačios idėjas ir mintis.
- Kodėl Balbriggano žmonės turėtų balsuoti už jus? Kokie jūsų privalumai?
- Daug metu užsiimu visuomenine veikla, žinau daug įstatymų, o kurių nežinau - turiu su kuo konsultuotis. Aš galiu padėti žmonėms, kurie nemoka anglų kalbos tarpininkauti su vietos valdžia ir spręsti problemas valstybiniu mastu.
- Kuo būtumėte naudinga konkrečiai lietuviams?
- Per šiuos metus pastebėjau, kad tautiečiams reikia tikrai daug pagalbos, kurią aš jau ir teikiau, bet jai būčiau išrinkta, ta pagalba būtų labiau kompetentinga. Be to, ketinu atstovauti ne tik lietuvius, bet ir rusakalbius ir lenkiškai kalbančius žmones.
- Ar savo gyvenimą siejate tik su Airija?
- Sunku tiksliai pasakyti. Niekada nežinai kaip pasisuks gyvenimas, bet Lietuvos tikrai neišsižadu. Šiuo metu aš jaučiuosi gerai gyvendama čia, tikrai jaučiuosi reikalinga ir galinti daug nuveikti, daug dalykų, kuriuos turiu savo planuose, dar liko neįgyvendinta, tad dar turiu ką veikti Airijoje.
- Papasakokite daugiau apie savo šeimą.
Mano šeima – tai vyras Rimantas, su kuriuo rudenį švęsime 20 metų santuokos jubiliejų ir mūsų du sūnūs. Mano vyras Rimantas 8 metus dirbo bankų sistemoje Airijoje, bet dėl krizės ši veikla sustojo ir šiuo metu jis turi savo IT konsultavimo firmą. Vyresnysis sūnus Aurimas šiuo metu gyvena atskirai, dirba ir bando surasti save ir nuspręsti kur jam studijuoti. Mažasis - 11 metų Domantas žaidžia už Balbrigganą futbolo komandoje, neblogai mokosi.
- Kaip sugebate suderinti tiek nemažai veiklos – būti žmona, mama, dirbti ir dar užsiimti visuomenine veikla?
Kai kas paklausia, aš susimąstau ir pati, bet kai sukiesi gyvenimo rate, atrodo, kad taip ir turi būti. Man tai teikia džiaugsmą. O sėdėti ir nieko neveikti juk gali visi - tai lengviausia.
- Ar šeima nepriekaištauja, kad mama tokia užimta? O gal visi jūsų šeimos nariai aktyvistai?
Ne, tikrai ne visi. Nors gal su jaunesniuoju sūnumi mes vienodi – jis, kaip ir aš, labai užimtas. Po mokyklos jis skuba į gatvės šokių pamokas, lanko futbolo ir karatė treniruotes, dalyvauja skautų organizacijoje, lanko rašytojų ir dailės būrelius, plaukioja baseine. Šeštadieniais netingi keltis ir lietuvybę palaikyti skuba į lituanistinę mokyklą. O iš vyro priekaištų susilaukiu – jis dažnai pasako, kad jau manęs labai pasiilgo ir galėčiau dažniau būti namuose, bet jis priprato prie mano veiklos ir žino, kad kitaip aš negaliu. Tai mano gyvenimo būdas.
