Simona jau ilgą laiką užsiima fotografija bei daro makiažus. Prieš tai neturėjus savo fotografijos studijos, ilgainiui suprato, kad be jos neapsieis. Tik rasti tinkamas patalpas nebuvo taip lengva.
„Mes fotografavom vestuves, bet neturėjom studijos, tad nusprendėm ją įsirengti. Perėjau visas agentūras, paaiškinau, kad ieškau Georgian stiliaus patalpų (architektūros stilius, vyravęs 1714-1830 metais – aut. past.), kad turėtų būti aukštos lubos, dideli langai, senovinės langinės. Tačiau tinkamo varianto tuomet neradau“, – pasakojo pašnekovė.
Likimas atvedė į seniai matytas patalpas
Simona pasakoja, jog butą, kuriame dabar įkurta studija, matė jau seniai. Tačiau pirmą kartą jį apžiūrėti atvyko ne sau.
„Pirmą kartą aš ten atsidūriau prieš daugelį metų ir visai atsitiktinai. Vienas žmogus ieškojo nuomotis būsto, o aš tiesiog kaip vertėja atėjau jį apžiūrėti kartu. Pravėrus buto duris, vaizdas buvo nekoks, pamatėme apleistą, kai kur išdaužytais ir tiesiog lipnia juosta suklijuotais langais butą, kuriame stovėjo seni baldai, o kvapas tik dar labiau užtvirtino, kad ten jau seniausiai niekas negyvena.
Ir nors vaizdas, kurį tuomet išvydome, buvo nieko gero nežadantis, o žmogus, su kuriuo ten vykau, akimirksniu apsisprendė, kad tokiame negyvens, man šis butas paliko neišdildomą įspūdį. Tik įėjus ten pajutau, kad galėčiau jį prikelti naujam gyvenimui. Tos įspūdingai aukštos lubos, dideli langai, nuostabios senovinės langinės, o pats pastatas – istorinis paveldas.
Na ir kaip tuo nesižavėti? Tada dar pagalvojau, kad jeigu aš ieškočiau buto sau, net nedvejočiau ir imčiausi darbų. Prieš akis iškilo vizija, kaip visa tai atrodytų. Deja, anuomet taip ir išėjau su mintimi, kad kažkam, kas ten ateity apsigyvens, labai pasiseks. Tuo ir baigėsi“, – prisimena moteris.
Pradėjus ieškoti patalpų studijos įrengimui, S. Reinytė prisiminė ir šį butą, tačiau net neturėjo vilties, kad jis vis dar laisvas – manė, kad jau seniai išnuomotas. Tuomet įvyko malonus atsitiktinumas – gatvėje moteris sutiko butą nuomojusį vyrą.
„Ir visgi – likimas mestelėjo pokštą. Vieną dieną, važiuojant namo, tas pats pagyvenęs žmogus, kuris nuomojo šį būstą prieš daug metų, tiesiog išniro man prieš akis. Akimirksniu nusprendžiau sustoti ir užkalbinti jį. Pamaniau surizikuosiu, juk nieko neprarasiu, o bent jau žinosiu, butas laisvas ar ne. Mano didžiausiai nuostabai jis ne tik, kad patvirtino, kad būstas vis dar laisvas, bet ir parodė rankoje turintis raktą. Nuoširdžiai pasiūlė butą aprodyti“, – netikėtą susidūrimą prisiminė pašnekovė.
Užėjus į butą, jis buvo tokio pat prasto stovio kaip ir anuomet – išdaužytais langais, jame tvyrojo nemalonus kvapas. Dėl šios priežasties moteris neskubėjo buto nuomotis ir savininkui iškėlė keletą sąlygų.
„Nuėjom, radom tą patį, kaip ir prieš daug metų – langai tragiško stovio, šalta, nemalonus kvapas, viskas sena. Sunku net apsakyti. Na ir pradėjom derybas.
Pasakiau, kokia situacija, jog noriu čia įrengti studiją, bet pirmiausia, ką reikia padaryti, tai pakeisti langus. Kadangi pastatas yra istorinis paveldas, pasirodo, yra šiokių tokių niuansų, bet visa laimė, kad jis jau turėjo langų projektą ir beliko juos užsakyti. Priėjom prie susitarimo, kad mes nuomuosimės tik tuo atveju, jeigu jis sutvarkys tiek, kiek priklauso iš jo pusės“, – kalbėjo Simona.
Pakeitus langus, kibo į darbą
Dėl langų susitarti pavyko, nors jų ir teko laukti keletą mėnesių, bet galiausiai ledai pajudėjo. Pakeitus langus, Simona su vyru pradėjo darbuotis. Remontui teko paaukoti nemažą dalį laiko: „Eidavom po darbo, dirbdavom per naktis. Vyras tai ypatingai daug dirbdavo, visą savo laisvalaikį praleisdavo studijoj, nes darbo buvo tikrai nemažai.“
Tiesa, pirmoji mintis buvo samdyti specialistus, bet išgirdus, kokią sumą pinigų tektų sumokėti už darbus, moteris nusprendė – daug darbų atliks patys.
„Pasikviečiau meistrus, nupasakojau, ko noriu, tačiau meistrų darbo įkainiai man pasirodė per dideli ir, pasitarę su vyru, nusprendėm, kad galbūt tuos pinigus, kuriuos sumokėtume meistrams, mes investuosim į studijos interjero kūrimą ir gražinimą, kažkokias dekoracijas ir detales.
Tuo labiau, kad žinojom, kokius darbus galime atlikti patys ir, žinoma, pasitikėjau vyru – jam nieko nėra neįmanomo. Na, o kaip vėliau ir pasitvirtino, niekas geriau ir kruopščiau net nebūtų padaręs už jokius pinigus“, – apie pirmąją idėją pasakojo S. Reinytė.
Patalpų remontas užtruko apie tris mėnesius. Kaip teigia moteris, daugiausiai laiko užėmė panelių dėjimas ant sienų ir dažymas – sluoksnis po sluoksnio. Taip pat interjero kūrimas, baldų ir šviestuvų paieškos. Tačiau S. Reinytė jautėsi kaip ant sparnų, todėl sugaištas laikas nervų nekainavo.
„Kai pajutau, kad galiu prie to prisiliesti ir save nevaržomai realizuoti, viską padaryti taip, kaip įsivaizduoju, buvau kaip ant sparnų. Man labai patiko – aš važinėjau po antikvarines parduotuves, ieškojau įvairių daiktų. Turėjau viziją ir neskaičiavau savo jėgų. Vyras vis klausdavo, ar nepavargau, bet taip nebuvo. Kad ir ką bedaryčiau, kūrybinio proceso metu aš atsipalaiduoju. Kūryba man yra kaip oras, kaip vanduo“, – pasakojo moteris.
Prabangiai, bet ne per brangiai
Atlikdama remontą, Simona siekė, jog studija būtų jauki, o čia užsukę žmonės norėtų prisėsti ir arbatos puodeliui: „Aš žinojau, kad čia praleisiu daug laiko, tai turėjo būti man antri namai – jaukūs, skatinti mano kūrybiškumą. Taip pat ir dėl žmonių, kad apsilankę šioje studijoje, jie pasijustų kaip kitame laikmetyje, kitoj aplinkoj ir jaustųsi gerai čia būdami. Ateitų ne tik fotosesijai ar makiažui, bet ir prisėstų puodeliui arbatos, pokalbiui, aptarimui, kaip ir ko pageidauja, nuotraukų peržiūroms. Tiesiog neskubant pasidžiaugiant tokiais jaukiais momentais.“
Tačiau pirkti naujų baldų ar interjero detalių S. Reinytė net nemanė. Daugelis interjero detalių – iš antrų rankų arba sendaikčių parduotuvių. Taip moteris ir sutaupė, ir rado išskirtinių akcentų patalpoms papuošti.
„Darbo stalas, sofa, foteliai – viskas yra iš antrų rankų, pianinas – dovana. Žinoma, kad stengiausi taupyti, bet ne tam, kad padaryti blogiau, niekada taip nesielgiu. Savaime suprantama, kad pirkdamas daiktą iš antrų rankų, sumoki pigiau, nors tas daiktas dažniausiai yra daug vertingesnis už naują.
Stengdamasis sutaupyti žmogus neretai ieško kažką įsigyti sendaikčiuose arba iš antrų rankų, o jei ieškai – visuomet randi. Dar prie viso to, jei turi fantazijos, kur ir kaip tuos daiktus panaudoti ir prikelti naujam gyvenimui, tuomet nepaliaujamai gali džiaugtis lyg atradęs vis kitą lobį. Taip ir vyksta mainai. Man, asmeniškai, visos tos paieškos yra malonumas“, – pasakojo pašnekovė.
Interjero detalių paieška prasidėjo dar prieš remontą. Simona iš anksto žinojo, ko jai reikia ir kokios interjero detalės sukurs norimą atmosferą: „Jau nuo to momento, kai nusprendėme atidaryti studiją, dar nepradėjus darbų, aš jau pradėjau paieškas. Viskas vyko be didelių pastangų, lyg su palaiminimu viskas dėliojosi savaime. Įėjus į antikvariato parduotuvę, man užtenka trumpai apsidairyti ir aš jau žinau, rasiu čia kažką ar ne. Daugelį metų užsiimu tokių daiktų paieškomis, todėl puikiai žinau, kur ir ką galiu rasti.“
Simona neslepia, jog pinigų negailėjo vienam svarbiam daiktui – šviestuvams, nes jie tapo pagrindiniu studijos akcentu ir apjungė visą interjerą.
„Negailėjau šviestuvams, tai turėjo būti akcentas, apjungiantis visą interjerą. Jie sukuria tą aurą, kurią norėjau atskleisti. Man buvo labai svarbu nors kažkiek įnešti to laikmečio dvasios, kad ir detalėse“, – kalbėjo pašnekovė.
Tamsios spalvos interjere sukuria jaukumą
Moteris teigia, jog daugeliui toks interjeras gali ir nepatikti – jame vyrauja tamsios spalvos, daug detalių. Tačiau Simonai tai – pati geriausia aplinka, kurioje ji gali atsipalaiduoti.
„Toks stilius – ne kiekvienam. Jis kiek ekstravagantiškas, drąsus, bet man, kaip meniškos sielos žmogui, yra gyvybiškai svarbu būti ir kurti tokioj aplinkoj“, – pasakojo pašnekovė.
Pašnekovė taip pat turi keletą patarimų tiems, kurie nori atnaujinti namus, tačiau nedrįsta. Svarbiausia – įsiklausykite į save, pabandykite suprasti, kokia aplinka jums mieliausia ir kurioje nejaučiate diskomforto.
„Jeigu jums nemalonu tamsioj aplinkoj, tai tokios, savaime suprantama, nesirinksite. Jeigu širdis linksta prie šviesių spalvų arba minimalizmo, tai žmogus taipogi neapsikraus daiktais, nes tokioje aplinkoje blogai jausis. Pažiūrinėkite įvairių žmonių interjerus, nes jau pažiūrėjęs matai – galėtum panašioje aplinkoje gyventi ar ne. Palinkėjimas būtų tiesiog nesivaikyti madų, o atrasti tai, kas tinka ir patinka pačiam, nes tik tada pajausite pilnatvės jausmą“, – patarimais dalijosi moteris.
Ji taip pat nori įkvėpti kitus bei parodyti, kad pigiau nereiškia prasčiau. Priešingai – tai pažadins jumyse menininko gyslelę bei prikelsite daiktus naujam gyvenimui. Įnešite į savo namus kažkiek originalumo ir savitumo.
„Esu toks žmogus, kuris nori sau ir kitiems parodyti, akcentuoti, kad nebūtina daug investuoti, norint pasiekti maksimalų rezultatą. Tiesiog reikia skirti šiek tiek laiko paieškoms, galbūt sendaikčiuose, o galbūt kokiame turguje.
Jei kažką turit, gal pakaks pertraukti nauju gobelenu, pakeisti rankenėles. O galbūt nuspręsite parduoti jau pabodusį daiktą ar baldą ir už tuos pinigus nusipirkti kažką originalaus iš antrų rankų, taip prisidėdami prie ekologijos ir pratęsdami daiktų vartojimo ciklą. Turime suprasti, kad besaikis vartojimas prie gero neprives ir žiūrėti į tai daug atsakingiau“, – pataria S. Reinytė.
O galiausiai, Simona rekomenduoja paprastų darbų imtis patiems – taip sutaupysite ir savo rankomis susikursite jaukius namus.
„Darbus, kuriuos įmanoma atlikti pačiam, jei tik yra noras, visuomet galite atlikti patys. Nekalbu apie elektros išvedžiojimus, vandentiekį ir kitus darbus, kuriuos turi atlikti meistrai, bet dažymas ar tapetavimas – nesunkus darbas. Ir nors kažkiek iš to sutaupius turėsite galimybę daugiau investuoti į savo svajonių interjero kūrimą“, – kalbėjo pašnekovė.
