Lietuvos žurnalistų sąjungos Vilniaus skyriaus nariai gegužės 26 d. tradiciniame pokalbių klube su savaitraščio „Veidas“ leidėju Algimantu Šindeikiu diskutavo tema „Ar laisvas yra žurnalistas, ar leidėjas yra priklausomas“.
Diskusijos dalyviai akreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos spauda, palyginti su kitų Europos valstybių spauda, neturi gilių tradicijų. Galima sakyti, kad demokratiška lietuviška spauda dar tebėra formavimosi procese. Nenuostabu, kad dabartiniai aukščiausi Lietuvos valstybės vadovai, politikai, europarlamentarai giriasi laikraščių neskaitantys, tuo metu kai brandžių valstybių politikai nuo to pradeda savo darbo dieną. Kodėl mūsiškiai tokie abejingi spaudai?
Anot A. Šindeikio, dėl to reiškinio kalti mes – žurnalistai – nemokame įdomiai rašyti, stokojam talento. Tačiau, jo nuomone, būtų neteisinga graudintis, ko Dievas nedavė – nepasiimsi. Jis teigė, kad Lietuvoje žurnalistai neįsisąmonino, jog ši sunki profesija reikalauja nuolat tobulėti, mokytis visą gyvenimą.
Lietuvoje, krizės nustekentame Europos pakraštyje (geografiniame jos centre!) leidėjai skaičiuoja nuostolius, o žurnalistai yra atsidūrę ant ribos: viena vertus, atlyginimas už darbą smuko, kita vertus, profesiniai reikalavimai išaugo. Redakcijos džiaugiasi „aptikusios“ pigų universalą, kuris moka užsienio kalbų, gerai rašo, fotografuoja, filmuoja ir greitai susivokia „įmestas“ į bet kurią temą...
Pasak A.Šindeikio, žurnalistas dabar turi stiprų konkurentą – akademinės bendruomenės atstovą, kuris ne tik moka kalbų, bet ir gerai išmano dalyką, apie kurį rašo. Šiam konkurentui žurnalistika yra ne pragyvenimo šaltinis (svarbu ne honoraras), bet galimybė išsakyti savo idėjas ir būti išgirstam. Tokia situacija, pasak pono Šindeikis, žurnalistus verčia ne tik keisti profesiją ( ieškoti geriau apmokamo darbo), bet pasekti kolegų iš Vakarų Europos pavyzdžiu. Vokietijoje, kur net dabartinės krizės sąlygomis spauda išsaugojo stiprias pozicijas, žymiausi žurnalistai turi akademinius vardus, yra žinomi akademinės bendruomenės žmonės. Ten leidėjai savo žurnalistiniais darbais formuoja leidinio bendraminčių klubus. Ir jokia garbė neskaityti savo šalies spaudos.
Gyvename įdomiu laiku, kai iš savo ir iš svetimų klaidų galime pasimokyti, kuriuo keliu eiti? Amerikiečiai vadovavosi principu, kad spaudos leidinys turi nešti pelną, europiečiai, britai diegė demokratines vertybes, joms teikė prioritetą prieš pelną. Pasirodo vertybė visas yra vertybė! Kai virkaujam, kad Lietuvoje solidūs leidiniai, kultūrinė spauda pasmerkti nuostoliams, turim progą susimąstyti – ar mums reikia solidžių, rimtai šalies problemas analizuojančių periodikos leidinių?! Ar mes - kaip visuomenė, kaip Lietuvos valstybė jiems subrendome? Leidėjas nėra laisvas nuo skaitytojo pasirinkimo, nuo politiko sprendimų, nuo rinkos, ekonomikos dėsnių, pagaliau – nuo žurnalisto gebėjimų ir moralės. O mes – žurnalistai – kaip mes suvokiame žodį LAISVĖ?! Ar mokame ja naudotis?
Aldona Armalė