Praeita savaitė yra įžymi trimis įvykiais. Visų pirma tuo, kad jos metu įvyko tradicinis TS-LKD dviračių žygis “Suk į dešinę”, antra, baigėsi eilinė Seimo sesija ir, trečia, G.Kirkilo Vyriausybei sukako du metai.
Dviračių žygis – tai buvo jau tradicinis septintasis “Suk į dešinę” dviračių žygis, kurio metu apie 40 dviratininkų Lietuvos keliais ir žvyrkeliais per 8 dienas numynėme virš 700 kilometrų. Kaip visada toks žygis leidžia ne tik pramankštinti aptingusius raumenis ir vėjams prapūsti politikos nuvargintas galvas, bet leidžia pamatyti ir tai kokia graži yra Lietuvos gamta, nors kartais tai gali pamatyti tik po to kai įveiki sunkią įkalnę, o taip pat ir tai kokie puikūs yra Lietuvos žmonės. Teko matyti daugybę vis gražiau besitvarkančių ir tarpusavyje dėl grožio konkuruojančių sodybų. Teko susitikti su puikiomis mažų kaimelių bendruomenėmis, pvz. Raseinių rajono Žaiginio miestelio ar Prienų raj. Veiverių bei Šilavoto, kurios didžiuojasi savo veikla, ir, matant jų veiklos rezultatus, galima buvo labai paprastai konstatuoti – jeigu visi miesteliai turėtų tokias bendruomenes – Lietuva atrodytų visiškai kitaip. Be abejo teko matyti ir tokius vaizdus, kai kokiame nors miestelyje jau 10 val. ryte keli “pavargę” vyrai prie parduotuvės ieško paramos jų “vaistams”. Lygiai taip pat teko matyti ir daugybę apleisto ir nesutvarkyto Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo – dvarų, pilių, senų sodybų, kurių tvarkymui reikia ne ypatingai didelių lėšų, bet jos visos nusėda Valdovų rūmų ar sporto salių statyboms sostinėje ar kituose didmiesčiuose.
Tačiau šalia to teko matyti ir prasimušančius naujus kultūrinio gyvenimo želmenis, pvz. skulptūrų parkas netoli Krekenavos, dailės galerijos Butrimonyse ar Onuškyje, kurios veikia vietos entuziastų dėka, be jokios ypatingos valdiškos paramos.
Šių metų žygis buvo ypatingas ir tuo, kad jam per septynis metus pirmą kartą sutrukdė ir pratęsta Seimo sesija. Taigi mes, trys Seimo nariai, turėjome trumpam laikui nutraukti žygį ir dalyvauti Seimo posėdžiuose. Pasibaigusi Seimo sesija nebuvo kuo nors ypatinga, tačiau keletą apibendrinančių dalykų galima pasakyti, nes per šį laikotarpį išryškėjo keletas bendrų tendencijų, kurios yra būdingos visam Lietuvos politiniam gyvenimui per paskutinius keletą metų. Taigi kartu pasakysiu keletą žodžių apie Kirkilo vyriausybės 2 metų valdymo laikotarpį.
Pasibaigusioje Seimo sesijoje ypač išryškėjo labiausiai pastebimas pastarojo meto bruožas – visuotinis Seimo niekinimas ir menkinimas netgi dergimas. Seimas jau ir kvailas, ir net pavojingas. Tai tampa patogia net ir Vyriausybės bei valdančios daugumos savigynos forma – Vyriausybė nekalta, kaltas yra kažkoks abstraktus Seimas, nors tame pat Seime yra valdanti dauguma, kuri gali priimti tokius sprendimus, kokių nori ir siekia Vyriausybė. Aišku, šiame Seime yra visko, tačiau toks Seimo puolimas, kokio netenka prisiminti per visus 18 nepriklausomybės metų atrodo yra skirtas tik tam, kad ateinančių rinkimų fone rinkėjai būtų priversti galvoti, kad jokie rinkimai nieko negali pakeisti, nes ir būsimas Seimas bus toks pat “kvailas”, o vieninteliai, kurie gali valstybę gelbėti nuo tokio “kvailo” Seimo, tai kokie nors valstybininkai. Kaip rodo daugelio pasaulio demokratijų patirtis, parlamentų niekinimas yra populiarus, bet pavojingas žaidimas, galintis turėti ypatingai neigiamų pasekmių.
Politikos sumenkėjimas - rimtų diskusijų stoka ir pseudoargumentų gausa. Per pastaruosius porą metų išaiškėjo sisteminė Lietuvos politikos bėda – ilgalaikio strategiškumo nebuvimas, paviršutiniškumas, negebėjimas diskutuoti dėl alternatyvų, negebėjimas įsiklausyti į argumentus, strateginių susitarimų ir pasitikėjimo kultūros stoka. Visu tuo serga visos svarbiausios politinės institucijos be išimties: ir Vyriausybė, ir Seimas, ir Prezidentūra. Jokia logika ir jokiais konstituciniais argumentais negalima pateisinti Prezidento sprendimo vetuoti Seimo priimtą pilietybės įstatymą. Seimui priėmus Prezidento pataisas teisę į dvigubą pilietybę turės pokario emigrantai ir dabar gimę Airijoje lietuvaičiai, tačiau tokios teisės neturės Punsko ir Pelesos lietuviai. Neturės ir dabartiniai “trečios kartos” emigrantai. Diskusija šiuo klausimu buvo ilga, bet argumentai neįtikinantys. Lygiai taip pat neįtikina ir Prezidento patarėjų argumentai, kad AT pirmininkas negali laikinai eiti administracinių pareigų, kol bus pakirtas naujas vadovas. Konstituciniai pseudoargumentai.
Niekaip kitaip negali įvertinti ir sukeltos pasipiktinimo bangos dėl Seimo priimtos nelabai išmintingos rezoliucijos, tariamai atsiejančios litą nuo euro, nors pačioje rezoliucijoje tokių žodžių nebuvo.
Šis laikmetis sako viena – Lietuvai reikia išmintingai drąsių strateginių sprendimų ir gebėjimo susitarti dėl tokių sprendimų įgyvendinimo.Tam reikia esminių politinių permainų. Esu tikras, kad Lietuva tam yra subrendusi.
Andrius Kubilius yra TS-LKD pirmininkas
Parengta pagal A. Kubiliaus spaudos konferenciją 2008 07 21
