Praėjusį šeštadienį „Respublikos“ žurnale „Julius/Brigita“ poetas ir žurnalistas Rimvydas Stankevičius išspausdino manifestą „Reikalingi didvyriai“, kuriuo paskelbė „piniginių eros“ pabaigą ir nuo šiol pažadėjo viską matuoti ne skrandžio, o sielos matu.
- Kodėl būdamas poetu, visada tolimu nuo politikos, staiga prabilai patyrusio politologo lūpomis, siūlančiomis Lietuvos ateities viziją?
- Nusprendžiau išsakyti mūsų kuklaus žurnalo pilietinę poziciją, tačiau apie tai kalbėjau išskirtinai per kultūros prizmę. Nors esuatokiau nuo visų seimų ir intrigų, vis tiek norisi būti šaukliu ir eiti į gylį: į širdį, protą.
Dabar visa Lietuva gyvena tik savo piniginėse. Ir nėra jokio skirtumo - ar jos tuščios, ar pilnos, bet vis tiek bus liūdna gyventi, nes tupėti piniginėje yra nekas. Mano manifestą, manau, pasirašytų daugybė Lietuvos žmonių, juk visi esame pervargę.
Rengdamas interviu žurnalui kalbuosi su mūsų kultūros žiedu. Su Kostu Smoriginu, Gediminu Girdvainiu ar Aidu Giniočiu juk pasikalbame ir „ne spaudai“ - apie gyvenimą. Ir prieiname prie išvados, kad būtina pakeisti vertinimo kriterijus bei pripažinti, kad šiandien, jeigu viską matuosime per vidinę skalę, dar esame dvejetukininkai.
Kas visiems mums rūpėjo 1990-1991 m., kai valstybė laisvinosi? Arnulaužti dainininkių nagai? Tuomet gyvenome smarkiai sunkiau, ekonominėsblokados laiku, bet nerėkėme apie kokią nors krizę. Šiandien mums šimtą kartų lengviau, nes niekas nešaudo, nepersekioja, nevaro - kaukimės atviromis rankomis, juk tai yra taip lengva!
Kitados Jurga Ivanauskaitė duodama man interviu klausė: kuo skiriasi Tibeto elgeta nuo Lietuvos elgetos? Tibetietis yra laimingas, nes jis turi motyvą - asketuoja, o savo nepriteklius, badą vertina kaip teigiamą dalyką. Lyg patį aukščiausią kompiuterinio žaidimo lygį, kurį sunkiausia įveikti. Mūsiškis elgeta tik niurzgia ir piktai prašo duonos.
Taigi viskas priklauso tik nuo požiūrio. Vienas kinų poetas parašė puikų haiku: „Įmerkime šią geltoną rožę į puikią vazą, nes duonos vis tiek nėra“.
- Kodėl 2009-aisiais, kitaip nei pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, šalyje juntamas didesnis nesaugumas, depresijos nuotaikos?
- Vidinius žmonių pasikeitimus geriausia palyginti su ledonešiu, atitirpimu. Tu juk lieki toks pats: pirštai, akys, išsilavinimas tie patys. Bet iš vidaus esi kitoks, nes pradedi matyti kitaip. Nusispjauni į vienkartinius dalykus.
Tenka pripažinti, kad dėl to kalti ir mes - visa žiniasklaida, nors didžioji kaltės dalis tenka televizijai. Ji paklausesnė, seklesnė ir labiau plastikinė, turinti daugiau blizgesio nei spauda. Televizija, siūlydama tautai menkaverčius blizgučius, ją jau tikrai užliūliavo. Jeigu ištisus metus žmogui pasakočiau tik apie cukrinius avinėlius, sutiktas pažįstamas būtinai paklaus: „Na, kaip cukriniai avinėliai?“
Lengvai prieinama televizija atmuša žmogaus norą domėtis, bet jau bene metus jaučiu atšilimą: pilnėja teatrų, poezijos vakarų salės. Pagaliau prasidėjo totalus atsiribojimas nuo televizijos, ir tai džiugina.
Šiandien nemažai žmonių turi tokį tikslą: įsigyti butą, mašiną, nupirkti žmonai kailinius. Tai juk labai lengvai padaroma, reikia tik pinigų. O kas paskui? Tuštuma. Žmonės nebežino ko siekti, ką veikti su tais daiktais. Tuštuma dabar yra vienintelis ir didžiausias mūsų priešas.
- Lietuviai jau atprato patys galvoti, nes už juos tai daro valdžia, nurodydama, kad bus blogiau ar geriau. Kokią išeitį iš to uždaro rato siūlai tu?
- Mes nusikalstame leisdami valdžiai galvoti už mus. Pirmiausia kiekvienas esame atsakingas už save. Tačiau išjudinti - sunkiausiasdarbas, nes net tie, kurie jau suvokia pirmojo judesio esmę, dar laukia, kad ką nors keisti pradėtų kitas.
O juk įdirbis toks didelis: sovietmetis lietuvius padarė labai atsparius bet kam. Mes tikrai tapome žiemkenčių tauta, kuri visą laiką buvo marinama malonumų badu. Neturėjome nuosavų būstų, pinigų, prabangos daiktų ir į užsienio žvaigždes žiūrėjome išsižioję. To ilgėjomės be galo net nesuvokdami, kad išties ilgimės šūdo. Kadangi to neturėjome, siekėme atsivalgyti.
Lietuviai buvo sustoję vienybėje, iškovojo sau nepriklausomybę ir labai greitai paleidę rankas puolė į menkučius malonumus. Gerti, valgyti pilna burna to, ko niekada neturėjome.
Lietuviškas tautinis charakteris yra nuostabus. Mes esame žiauriai kantrūs, kaip žemaitukai, tikintys. Mus gal įtikinti sunku, bet kai patikime, galime vežti kaip skruzdėlės. 500 kartų sunkesnį už save svorį ir neniurnėti, jei tik žinosime, kad yra dėl ko.
- Manifeste kvietei kiekvieną mūsų atiduoti vairalazdę savy tūnančiam didvyriui, saldžiai įmigusiam po Baltijos kelio pergalės, tačiau kas pirmiausia gali tapti tuo žadintuvu ir vairalazde?
- Patys lengvai galime atsukti savo atmintį ir pasižiūrėti, kokie kadaise buvome, ko iš tiesų norėjome. Ar lietuviai, naktimis budėję prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų ir Televizijos bokšto, tuomet klausė, kas už tai sumokės? Ar piktinomės, kai nebelikdavo miniai nemokamai dalijamų dešrelių?
Ne. Tik džiaugėmės, kad kiti pavalgę, o kažkas tuo metu iš namų, be jokio atlygio prie tų rūmų nešė puodus su cepelinais. Ir niekas neklausė, kas už tai kompensuos.
Gyvenimas kartu, Lietuvoje - tai fundamentalūs dalykai, kuriuos turi kiekviena tauta, o lietuviai - ypač daug tokios patirties. Tačiau kai nugalėjome kovą už nepriklausomybę, pasisotinome ir užmigome.
- Kaip realybe paversti tavo siūlymą pabaigti „piniginių erą“ ir viską nuo šiol matuoti ne skrandžio, o sielos matu?
- Išeitis yra ir ji labai paprasta. Tereikia sau taikyti kitus vertinimo kriterijus. Pradėti klausti - ne kiek aš gausiu, o ką aš padarau? Kad vėliau nebūtų gėda prieš Dievą, žmones. Kad žinočiau, jog savo gyvenimą atgyvenau prasmingai.
Tokioms permainoms nereikia jokio fizinio judesio. Pakanka atsisėsti, pagalvoti ir persiversti per save. Mums mokyklose mokytojai sakė, kad apie žmogų pasako ne piniginė, ne profesija. Politikams galima taikytipapildomą variantą - ne partijų interesai. Partijos yra skirtingos tik dėl veiklos metodikų, tačiau iš esmės jas sudaro tos pačios Lietuvos žmonės.
Ilgainiui partijų interesai išsikreipė: jos jau dirba ne Lietuvai, o sau. Todėl pajuokausiu: kadaise buvome laimingi vien todėl, kad turėjome vieną partiją. O ką mums mamos vaikystėje sakė? Nesvarbu, kuo būti,svarbu būti geru žmogumi. T.y. neiti ten, kur nieko neišmanai, nes jeigu ir labai gražų titulą turėsi, vis tiek tik apsijuoksi.
Žinoma, tam kartui galima nusisamdyti visas viešųjų ryšių kompanijas ir apsijuokimo niekas nepastebės. Tačiau istorijos neapgausi ir tas žmogeliukas, kuris darė kažką negražaus, negera, atsiskleis. Bus gyvi jo vaikai, anūkai ir jie ilgai dar girdės, kad senelis buvo sukčius.
Žiūrint į partijas norisi pasakyti, kad juk visi mes esame ne priešai, o bendražygiai, kurie turi ieškoti panašumų, nes skirtumų jau labai daug prisiieškojome. Tačiau kol kas matau ką kita: sėdi televizijos forumuose buvęs ir dabartinis premjerai. Sėdi ir varto praeities albumus: tu tada blogai padarei tą, o tu - tą.
Politikų darbą reikia vertinti ne kadencijomis, tarsi jos turėtų pradžią ir pabaigą. Tai netiesa. Politikų darbas yra viena nenutrūkstamatiesė. Jeigu prisidirbęs politikas netenka kurio posto, jis juk niekurnedingsta, lieka toje pačioje Lietuvoje. Tačiau su širma - esą jis jau niekuo dėtas, nieko nežino, negirdėjo. Privalome pasiekti, kad politikai neturėtų jokių galimybių pasislėpti už tokių širmų.
Save gerbiančioje Didžiojoje Britanijoje susitepęs politikas neturi antro šanso vėl juo būti. Jis gali tapti vienuoliu ir atgailaudamas melstis už nuodėmę. Antrą kartą jam niekas neleis žaisti politikos, nes ji rašoma be juodraščio ir tai tampa istorija, ateitimi, žmonių ir jų vaikų likimais.
- Pritari žodžiams kolegos Kazio Binkio, kuris tarpukario Lietuvoje rašė: „Mūsų žemė jauna dar - bus ir pas Eldorado“, bet praėjo jau tiek dešimtmečių, o mes dar tokie vargani?
- K. Binkis juk buvo toje pat situacijoje kaip ir mes dabar. Jeigu Eldorado šiandien negalime susikurti mes, tai bent priimkime tą K. Binkio Eldoradą. O kas čia bloga? Mūsų žemė juk dar labai jauna ir pilna lobių: jaunų specialistų - menininkų, sportininkų, istorikų, mokslininkų, politikų.
Lietuva išties yra labai galinga šalis. Tik reikia vėl sugebėti paduoti vieni kitiems rankas ir dirbti. Kiekvienas savo srityje, bet tai pačiai valstybei, tikslui, naujoms kartoms. Jeigu šiandien nesėjame rugių, juos tik ėdame, kur jie augs, kai mūsų nebus, o liks tik vaikai?
- Sutartinai kartodami „po mūsų - nors ir tvanas“ naujoms kartoms paliekame vien nualintą valstybę, kurioje dar vakar vešėjo puikūs rugiai?
- Būtent tai ir yra piniginių epochos trumparegių palikimas. Kas iš to, kad visas savo jėgas ir talentą atiduočiau vienam tikslui: uždirbti 15mln. litų? Juk visi žinome, kad pasiektas tikslas nuvysta, jeigu nepagimdo kito tikslo. Ką tokiu atveju veiksiu - pragersiu, nusipirksiu vieną, antrą, trečią butą? Bet juk vis tiek bus vienodai nyku.
Kiti žmonės, kurių neišmokiau džiaugtis mano sėkme, tik pyks ant manęs dėl tų milijonų, o man bus dar sunkiau. Jeigu kaudamasis dėl savo gerovės kitiems suteiki skausmą, niekas niekada nesidžiaugs.
Būtų mano valia, aš ratu susodinčiau senolių tarybą, kuri sukurtų prioritetus, dvasinį tautos kodeksą: kas mes, ko mes norime, ko siekiame? Tai padėtų kiekvienam žmogui asmeniškai, nes dabar mes net negyvename valstybei, o tik kiekvienas už save - juk nėra valstybinio mąstymo sąvokos.
Kita vertus, mūsų žiemkenčiavimas yra labai naudingas. Vien jau dėl to, kadpamatytume, kas iš viso to, kas dabar sukurta, yra lėlės, kas iš sniego, kas nutirpsta. Tie, kurie iš tiesų dirbo, sukūrė efektyvią sistemą, šiandien krizės nebijo. Tuos, kurie darė tik aferas ir kurių rankose viskas laikėsi ant snarglių, krizė nuplaus kaip pavasaris. Ir neskubėkime dėl to verkti, juk tai tebuvo klibantis reikalas, ko valstybei tikrai nereikia. Jai būtina apsivalyti.
- Vadinamąją krizę matai kaip puikų šansą šios dienos Lietuvai?
- Be jokios abejonės. Man buvo daug sunkiau gyventi, kai supo nuoširdžios, bet bukos šypsenos: pas mus viskas gerai! Tada tikrai sunku rėkti, kad negerai, - juk visi sakys, kad esu kvailys, viskuo nepatenkintas.
Dabar prasidėjęs kokybinis atsivertimas yra visuotinis. Tikiu Dievu ir manau, kad jis mums atsiuntė šį išbandymą. Tuo reikia džiaugtis, nes sunkumai yra normalu ir žmogaus gyvenime, ir valstybės raidoje.
Mūsų valdžia daug kalba apie krizę tik todėl, kad ji pati nėra tvirta, todėl belieka bijoti ir kitus gąsdinti. Dalyvavau poeto Vytauto Bložės kūrybos vakare. Krizės prislėgti gerbėjai net knygų nepirko, nes „dėl krizės“ skaičiavo litukus. Net tie, kurie galėtų pirkti. O V. Bložė staiga sako: „Kas gi ta krizė, apie kurią visi kalba - turbūt labai įdomus dalykas?“
Poetas jos nežino ne iš kvailumo, o todėl, kad yra dvasiškai užaugęs aukščiau krizės. V.Bložė gali sau leisti jos nematyti. Jis niekada neturėjo milijonų, tad jų ir nereikia saugoti. Doram, dvasingam žmogui tiesiog yra žema baimintis dėl kokių nors nepriteklių, nes ateidamas į šį pasaulį juk negavai pažado, kad būsi princas.
Atėjai kautis už save, išgarsinti savęs ir Dievo ar idėjos, kuria tiki. V. Bložė mato tik natūralų kilimą aukštyn, o ne krizę. Ir aš noriu taip gyventi, norėčiau, kad ir visa Lietuva taip gyventų. Mūsų tėvai ir seneliai matė baisų karą. Kiekviena karta turi suvalgyti savo šūdo gabalą, tad jeigu mūsų laiko gabalas tėra ši krizė, turėtume padėkoti Dievui. Už tai, kad miestuose nesproginėja bombos, vaikai nemiršta nuo dujų atakų.
Nepritekliai žmogų tik brandina. Man visada žiauriai nepatiko perteklius, o kartu su šia krize gavome ir puikų dalyką – sukirtome smūgį vartojimo manijai, vartotojiškai visuomenei ir vartotojui, slypinčiam kiekviename mūsų.
Tai džiugus ir didelis pliusas. Šis, labai geras laikas, man primena Atgimimo metus, nuo to aš kaifuoju. Tam tikra prasme myliu krizę kaip galimybę viską pervertinti ir pradėti gyventi kur kas tvirčiau. Kadangi visi buvome apsnūdę, jau pats laikas vėl klausytis dainos „Pabudome ir kelkimės“.
Julius Girdvainis
