Pirmadienį Lietuva tapo visateise Šiaurės Aljanso nare. Daugiau nei dešimtmetį trukęs Lietuvos diplomatijos ir Lietuvos valstybės kryžiaus žygis į Vakarus vainikuotas pergale. Kas gi bus Lietuva Vakarų pasaulyje - ori, savarankiška, įtakinga valstybė ar pastumdėlė, nevykėlė? Ar mūsų vyriausybė jau projektuoja Lietuvos vaidmenį Vakaruose?
Ar tiesiog po intensyvaus darbo ateina diplomatijos poilsio laikotarpis? Šia tema Dariaus Kuolio laidoje “Tarp Rytų ir Vakarų” transliuojamoje per Lietuvos radiją diskutavo Lietuvos užsienio reikalų ministras Antanas Valionis ir politikos apžvalgininkai: Lauras Bielinis bei Virgis Valentinavičius.
Lietuvos vaidmuo - aktyvi regioninė valstybė
A. Valionis pabrėžė, kad narystė NATO - tai didelis mūsų valstybės pasiekimas, laimėtas tik dėl to, kad diplomatai galėjo dirbti labai geromis sąlygomis. Kad ir kas būtų valdęs - ar konservatoriai, ar socialdemokratai, - visą laiką būta tarpusavio sutarimo: tiek pozicija, tiek opozicija buvo vienminčiai, visi žengė vienu keliu. Tačiau, A. Valionio manymu, ministrą reikėtų mesti iš darbo, jeigu jis nemąstytų bent porą žingsnių į priekį. Šiuo metu projektuojamas toks ateities Lietuvos vaidmuo Vakaruose, kuris atitiktų mūsų nacionalinius interesus. Visų pirma siekiame saugumo, - tik tada valstybė gali projektuoti savo gerovę. Antra, narystė ES leidžia mums, naudojantis intelektualiniu ir finansiniu solidarumu, kurti savo gerovę. Trečia, turime atsakyti į klausimą: ar mes sėdame į traukinį norėdami ištirpti ES ir nesukdami daug galvos orientuotis į ES sprendimus bei juos vykdyti, ar, atvirkščiai, norime būti aktyvūs. Mes siekiame būti stipri, įtakinga, regioninė valstybė. Tokius Lietuvos siekius sąlygoja keletas veiksnių. Lietuva yra unikalioje vietoje - ES ir NATO baigiasi keliasdešimt kilometrų už Vilniaus. Tad Lietuva turi ne tik vykdyti geros kaimynystės politiką, bet ir daryti įtaką NATO bei ES formuojant jų politiką su Rusija. Be to, mūsų silpna vidaus rinka greitai bus nepakankama. Mūsų ūkio pagrindas turėtų būti eksportas. Greitai Lietuvos eksportas nustos augti vien dėl mažų atlyginimų - reikės subtilesnės konkurencijos ir Rytų rinkų.
Kiekvienas kūrybingas žmogus ar valstybė rinksis veikimą, pritarė ministrui V. Valentinavičius. Lietuvos iniciatyvos, ypač dėl Baltarusijos ir Ukrainos, būtų labai sveikintinos ir jų reikia imtis. Paskutiniai 10 Lietuvos diplomatijos metų buvo labai vaisingi: ėjimas į NATO, Vilniaus dešimtukas, Lietuvos balsas Amerikos ir ES barnyje dėl Irako - rodo, kad Lietuva, nors ir maža valstybė, turi veikimo galimybių ir reikėtų jas išnaudoti. V. Valentinavičius pažymėjo, kad narystės NATO ir ES siekimas buvo Lietuvos politinės vienybės pagrindas. Tolesni mūsų diplomatijos tikslai nėra tokie aiškūs, tad rasti politinę vienybę būsimoms Lietuvos diplomatijos misijoms vykdyti bus gerokai sunkiau.
L. Bielinio nuomone, vienybė vykdant vidaus ar užsienio politiką yra naudinga ir valstybei, ir tautai. Mes visada turime ieškoti bendro vardiklio, kuriuo remdamiesi galėtume vykdyti užsienio politiką. Dabar, įstojus į NATO ir ES, vidaus politikos orientyrų nustatymas tampa daug subtilesnis, bet mūsų politikai, užsienio politikos specialistai turėtų surasti būdą išsaugoti mūsų valstybės veidą Vakaruose. Lietuvos valstybės išlikimo sąlyga yra aktyvumas. Kas neturi tikslų, nedemonstruoja aktyvumo, praranda savo veidą, tampa pavaldus kitų interesams.
Ar Lietuvos tarptautinė laikysena bus nuosekli
Pašnekovai prisiminė ir alternatyvius užsienio politikos siekius - Helsinkyje prieš metus sakytą prezidento Rolando Pakso kalbą, kurioje Lietuva buvo orientuojama į bendradarbiavimą su Rusijos šiaurės vakarų regionais. Pasak A. Valionio, Lietuva yra suvereni valstybė ir įvairiuose daugiašaliuose ir dvišaliuose kontaktuose turi dalyvauti tik tarpvalstybiniu pagrindu. Būtent toks yra Lietuvos ir Rusijos bendradarbiavimas Kaliningrado srityje. O prezidento R. Pakso iniciatyva vertintina labiau kaip viešųjų ryšių kampaniją - ji greitai užgeso, nes nebuvo reali ir būtina.
Mums tebelieka aktualus Kaliningrado srities klausimas, kuris dabar vertinamas ne kaip problema, o veikiau kaip privalumas, leidžiantis aktyviai plėtoti politiką su Rusija. Keleivių tranzitas pasiteisino, dabar vyksta labai aktyvi diskusija dėl prekių tranzito. Be to, Lietuva pirmą sykį atsisuko į jūrą ir Skandinavijos šalis, plėtoja tradicinius santykius su Vidurio Europa ir su Rytais. Lietuva išlieka regiono lydere. Mūsų patirtis demokratizuojant valstybę ir keliant gyventojų gerovės lygį yra įdomi ir ES, ir Rytų kaimynams.
V. Valentinavičius įvertino ministro svarstymus apie svarbius Lietuvos rūpesčius kaip profesionalią diplomato kalbą. R. Pakso “regioninę politiką” sunku vertinti rimtai. R. Pakso kalba primena kitokią užsienio politikos galimybę ir yra vertintina kaip galima alternatyva. Ji rodo, kad užsienio politika bet kada gali pasikeisti pačiu aukščiausiu lygiu. Tai priklauso nuo rinkėjų valios. Jeigu rinkėjai išsirinks Viktorą Uspaskichą ir vidaus reikalų ministru bus paskirtas Vytautas Šustauskas, o užsienio reikalų ministru - Rolandas Pavilionis, turėsime kitokią užsienio politiką. Užsienio politika yra profesionalumas ir vertybės, kurias išpažįsta politikai. Taigi priklausomai nuo rinkėjų valios tos vertybės gali būti vienokios arba kitokios. V. Valentinavičius pritarė, kad mums labai pasisekė, jog 10 metų Lietuvos diplomatijoje turėjome konsensusą, bet priminė, kad jis nėra garantuotas ir bet kada gali sugriūti.
Ar aktyvus Lietuvos vaidmuo atitinka jos galimybes
Mūsų visuomenė, jos savimonė keitėsi gerokai lėčiau nei diplomatų Vakaruose pristatomas Lietuvos įvaizdis. Ar mūsų aktyvi laikysena tarptautinėje plotmėje yra autentiška, adekvati mūsų visuomenės kūrybinėms galioms? Juk mūsų ūkis silpnas, pilietinė visuomenė silpna, demokratija pažeidžiama, intelektualinis kūrybingumas menkas. L. Bielinis pabrėžė, kad sunkiausia būna pereinamuoju periodu, kad turime nuspręsti, ar atsisakyti to, prie ko esame pripratę, dėl to, ko dar nepažįstame. Tai labiau psichologinis klausimas. Jo manymu, nesubalansuotas etapas truks neilgai, o buvimas didelėje, dinamiškoje ekonominėje bei karinėje erdvėje suteikia daug privalumų. Net jei ir turime problemų, atsiras ir pagalbininkų.
V. Valentinavičius pripažino, kad esama labai daug opių problemų: visuomenės politinis pasyvumas, per menkas kūrybiškumas, ūkis silpnas, sunkiai ateina investicijos. Bet visas šias problemas geriausia spręsti būnant ES. Tačiau V. Valentinavičius sutiko su L. Bieliniu, kad pereinamuoju periodu bus labai sunku ir apie tai reikia kalbėti, kad neatsitiktų taip, kaip po Sąjūdžio laisvės žygio: tada būta per daug nepagrįstų iliuzijų ir ištiko skaudus nusivylimas. Tuomet labai trūko kritiškos refleksijos, niekas neperspėjo, kad rojaus išsyk nebus. Tad geriau iš anksto perspėti, kad bus sunku.
Kiek savarankiška gali išlikti Lietuva tarp Rytų ir Vakarų
Aptardamas vieną iš baimių - vis labiau į Lietuvą besiveržiantį svetimą kapitalą, A. Valionis sakė, kad neturėtume jo bijoti, kol nekyla grėsmė mūsų saugumui. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas tai reglamentuoja. Nuolat esame tarp Rytų ir Vakarų, tarp pigių žaliavų, energijos ir Vakarų technologijų, tad visada turėsime tarp jų protingai balansuoti. Visada esama galimybės, kad su kapitalu gali būti daroma ir politinė įtaka. Turime įsigyti imunitetą.
V. Valentinavičius dar kartą pabrėžė, kad reikia rodyti iniciatyvą. ES nėra pats sau tikslas, o vieta, kur Lietuva gali realizuoti savo tikslus. Rusijos veiksnys išlieka. Reikia siekti, kad iš jos ateitų pinigai, bet būtų ribojama jos politinė įtaka.
Kas ateity galėtų vienyti Lietuvos politines jėgas
A. Valionio manymu, net ir įstojus į NATO ir ES išlieka daug bendrų tikslų: Lietuvos suvereniteto, nepriklausomybės, tautos egzistencijos problemos. Tačiau pažymėjo, kad paprasčiau, rodos, buvo įvykdyti politinę transformaciją, sukurti neblogai veikiančią demokratinę sistemą, efektyvią rinkos ekonomiką nei sukurti pilietinę visuomenę. Šie uždaviniai galėtų vienyti Lietuvos politines jėgas.
V. Valentinavičiaus manymu, politines jėgas galėtų vienyti ūkio stiprinimo, demokratijos kūrimo tikslas, Rusijos veiksnys. Ta proga siūlė mūsų diplomatams įkalbėti Suomiją įstoti į NATO.
L. Bielinio, kaip ir A. Valionio manymu, kad pilietinės visuomenės kūrimas yra vienas aktualiausių dalykų, turinčių suburti mūsų politikus. Šis tikslas yra tautinis ir valstybinis, peržengiantis kokios nors vienos partijos programos ribas.
