Nuo tada, kai atvykau į šią šalį, įvyko nedaug pozityvių renginių, kuriuose būtų gerbiamos ir toleruojamos LGBT* asmenų teisės. Ką jau kalbėti apie Lietuvos parlamento nario A.V. Patacko pareiškimą, įspėjantį LGBT* aktyvistus apie „žudynes (kaip) Paryžiuje“, policijos atsisakymą pradėti tyrimą dėl šio grasinimo LGL, šiurkščią interneto komentatorių reakciją po to, kai socialiniame tinklapyje „Facebook“ paskelbta nuotrauka su tos pačios lyties asmenų bučiniu, galutinį teismo nuosprendį, apibūdinantį šį veiksmą kaip „ekscentrišką elgesį“, šalies parlamentarų iniciatyvą LR Kriminalinio Kodekso nuostatose reglamentuoti neapykantos kalbą ar viešus Lietuvos europarlamentarų pareiškimus, kuriais kurstoma apriboti LGBT* asmenų išraiškos ir žodžio laisvę.
Deja, šis sąrašas per ilgas šaliai, kuri atkakliai siekė tapti Europos Sąjungos dalimi, valstybei, kurios vadovai tvirtino, kad Lietuva yra „pasiruošusi“ prisijungti prie pagrindines žmogaus teises gerbiančių, saugančių ir skatinančių Europos Sąjungos valstybių būrio.
Dėl šių priežasčių tikėjausi, kad LGL organizuoti „Vaivorykštės dienų 2015“ renginiai, ypatingai – miesto gatvėmis riedėjęs autobusas, sulauks negatyvios vilniečių reakcijos. Tikėjausi pasibjaurėjimo persmelktų žvilgsnių, įsivaizdavau motinas, kurios išvydusios autobusą atviru stogu pridengia savo vaikams akis, galvas priešais spalvingą, šokančią ir vėliavomis plevesuojančią LGBT* teisių aktyvistų minią kraipančius praeivius. Rodos, regėjau net kaip „vaivorykštės“ autobuso keleivių sielas nuo „blogo“ peržegnoja prie Vilniaus katedros besibūriuojantys piligrimai. Todėl manęs laukė didelis siurprizas: praeivių siunčiami oro bučiniai, šypsenos ir kitos paramos LGBT* bendruomenei išraiškos. Tai pranoko visus mano lūkesčius!
Ir tai buvo ne vienintelė pozityvi „Vaivorykštės dienų 2015“ patirtis. LGL organizuoti renginiai, pradedant jau „Vaivorykštės dienų 2015“ atidarymo vakaru „Cheer Queer“ sulaukė įspūdingo susidomėjimo. Tikiu, jog didelis renginių lankomumas yra esminis renginio sėkmės rodiklis. Kultūros erdvėje „One-Two Bar“ vykusio pokalbių šou stiliaus renginio dalyviai turėjo galimybę geriau suprasti LGBT* „partnerystės“ svarbą, o Alen Chicco atliekamo „Drag“ pasirodymo metu išgerti kavos, juoktis, kalbėtis ir švęsti prasidedančias „Vaivorykštės dienas 2015“ apžiūrinėjant surengtą vietos menininkų parodą LGBT* temomis.
Po tokios efektingos ir sėkmingos „Vaivorykštės dienų 2015“ pradžios organizuota daugybė pozityvių iniciatyvų: peticijos „Keisk“ parašų įteikimas Lietuvos Respublikos Prezidentei, oficialus „Vaivorykštės dienų 2015“ priėmimas Suomijos Ambasadoje, „Vaivorykštės dienų“ vakarėlis SOHO klube, renginys translyčių asmenų bendruomenei „Trans-pica“, Itališko filmo „Loose Cannons“ peržiūra Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, ir galiausiai – kūrybinės dirbtuvės „LGBT* mitų griovėjai“ trijuose didžiausiuose šalies miestuose.
„Vaivorykštės dienos“ jau baigėsi, tad atėjo laikas reziumuoti. Gegužės 10 dieną tarptautinės LGBTI organizacijos „ILGA-Europe“ paskelbtame LGBTI teisių žemėlapyje Lietuva pagal pažangą LGBT* asmenų teisių užtikrinimo srityje užima 35-ą vietą iš 49. Kaip gauti šie duomenys? Žemėlapio sudarytojai atsižvelgia į šiuos aspektus: valstybės teisinę bazę; teisės į lygybę ir santuokos bei partnerystės teisių nediskriminavimo įtvirtinimą; teisės kreiptis prieglobsčio užtikrinimą; teisinį lyties pakeitimo pripažinimą; pagarbą teisei į taikius susirinkimus, išraiškos ir žodžio laisvei bei priemones, kurios nacionaliniu lygmeniu pasitelkiamos siekiant sustabdyti neapykantą ir diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės. Kiek procentų iš šimto už šių esminių aspektų įtvirtinimą skirta Lietuvai? Vos 19 %.
Tačiau kaip procentine išraiška pamatuoti praeivių šypsenas, oro bučinius ir kitus paramos ženklus, kuriuos išvydau išdidžiai mojuodama vaivorykštės spalvų vėliava LGL autobuse? Tikiu, kad jie simbolizuoja šviesą tunelio gale ir pasikeitimų pradžią. Turėjau galimybę stebėti sunkų, bet nuoširdų Lietuvos LGBT* teisių aktyvistų darbą ir džiaugtis pozityvia miestiečių reakcija. Todėl, nepaisant visų homofobijos apraiškų ir politikų, institucijų ir įstatymų leidėjų pagarbos žmogaus teisėms trūkumo, supratau, kad pokyčiai Lietuvoje įmanomi. Jie čia pat: tik ir laukia tinkamo momento išsivaduoti nuo visų priespaudos mechanizmų, visuomenėje įsišaknijusių „tabu“, stereotipų ir visuomenės kontrolės formų. Na, o mums belieka išlaukti to momento, o belaukiant neprarasti aktyvumo, stiprybės ir ryžto. „Vaivorykštės dienos 2015“ buvo pirmasis žingsnis, „EuroPride“ bus antrasis: naujas siekis Baltijos šalių LGBT* teisių aktyvistams, ir nauji mūsų veiksmų rezultatai.
LGL EVS savanorė Alice Michelini
