Lietuvos Respublikos Konstitucija - Pagrindinis šalies įstatymas - gimė po ilgų diskusijų pasiekus kompromisą tarp prezidentinio ir parlamentinio valstybės valdymo šalininkų, prisiminimais naujienų agentūrai ELTA 17-ojo Konstitucijos gimtadienio išvakarėse dalijosi buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Juozas Žilys.
"Būtent aistringi politiniai konfliktai brandino pagrindines Konstitucijos idėjas, kurios šiuo metu Lietuvai leidžia išlikti tarp stabilių konstitucinės raidos šalių", - įsitikinęs vienas žinomiausių konstitucinės teisės Lietuvoje ekspertų.
ELTA: Spalio 25-oji Konstitucijos diena paskelbta įamžinant 1992 m. spalio 25 dieną vykusį referendumą. Jame dalyvavo 75,42 proc. Lietuvos rinkėjų. Už Konstituciją buvo 56,76 proc. valstybės piliečių. Jūs buvote vienas tų, kurie dirbo rengiant pagrindinį valstybės dokumentą.
J. ŽILYS: Taip, dirbau darbo grupėje. Visų pirma, kalbant apie Konstitucijos rengimą ir priėmimą, reikėtų pasakyti, kad ne tik teisininkai rengė Konstituciją. Be abejo, teisininkai labai aktyviai dalyvavo formuluojant konstitucines normas. Konstitucijos gimimo esmė buvo nuolatinė kompromisų paieška tarp politikų ir pagrindinių politinių jėgų, kurios tuo metu veikė Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime, ir bendros tautos nuotaikos, kurios buvo išreikštos 1992-ųjų gegužės mėnesio vadinamajame Prezidentiniame referendume, ir birželio mėnesio referendume dėl svetimos valstybės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Tuo metu bendros idėjos, populiarios visuomenėje, ir politiniai ginčai, konfliktai brandino pagrindines Konstitucijos idėjas.
Viena pagrindinių problemų, kurią sprendė Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai ir teisininkai rengdami tekstus, buvo dėl valdžių konstrukcijos - Prezidento, Seimo, Vyriausybės galių, teismų struktūros ir kompetencijos bei Konstitucinio Teismo.
Ypač aistringai buvo polemizuojama dėl Prezidento ir Parlamento bei Vyriausybės kompetencijų apibrėžimo. Dalis Lietuvos žmonių, tarp jų ir politikų, buvo už tai, kad Konstitucijoje būtų suformuluotos stipresnės Prezidento galimybės veikti valstybės ir tautos raidą. Antroji koncepcija - vadinamas parlamentarizmas, kur valstybės vadovas vaidintų simbolišką vaidmenį ir būtų stiprus Parlamentas, kuris būtų viso valstybinio organizmo šerdis. Šių idėjų sandūroje ir brendo dabar esanti valdžios įstaigų struktūra ir jų įgaliojimai.
Antroji problema, kurią sprendė įstatymų leidėjai ir teisininkai, buvo žmogaus teisių ir laisvių konstitucinis apibrėžimas. Ši problema buvo lengvesnė, nes Lietuva jau tada buvo ratifikavusi daugelį tarptautinių sutarčių, jeigu neratifikavusi, tai bent jau įsipareigojusi vykdyti tarptautinius aktus dėl žmogaus teisių ir laisvių.
Dabartinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje atsispindi pagrindinės tarptautinės teisės pozicijos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves.
Apibendrinant galima sakyti, kad tuo metu spręstos dvi pagrindinės problemos. Viena jų - sukonstruoti valstybės organizavimą, tai yra Prezidento, Seimo, Vyriausybės, teismų galias, Konstitucinio Teismo vietą valstybės institucijų sandaroje. Antroji problema - žmogaus teisių ir laisvių tikslesnis apibrėžimas Konstitucijoje.
Dėl pirmosios problemos, dar kartą akcentuoju, kad ši diskusija buvo ypač aistringa, nesutarimai buvo sprendžiami 1992-ųjų gegužės referendume dėl Prezidento prerogatyvos ir galių. Tauta tame referendume neparėmė stipraus Prezidento institucijos įtvirtinimo ir praktiškai Konstitucija brendo kompromisų dėka tarp tų, kurie siekė, kad būtų stiprus Prezidentas, ir tarp tų, kurie manė, kad Seimui, būtų suteikiamas prioritetas valstybėje.
ELTA: Ar Jūsų manymu, Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintas demokratinis valstybės valdymo principas, jos suverenitetas, valdžių padalijimo mechanizmas bei pagrindinės žmogaus ir piliečio teisės įveikė laiko išbandymus?
J. ŽILYS: Manau, kad įveikė. Čia yra keli aspektai. Pirma, valstybės organizavimo bendroji konstrukcija, kuri šiuo metu įtvirtinta Konstitucijoje, turi daug analogų Europoje. Ypač Rytų ir Vidurio Europos šalyse, kur prezidentinės galios yra suderintos su Parlamento galiomis. Manau, kad šiuolaikinė Lietuvos Konstitucija atspindi visas pagrindines idėjas, kurios tvyrojo Europoje 1992-aisiais ir anksčiau.
Konstitucijoje suformuluota žmogaus teisių ir laisvių doktrina iš esmės atspindi visus pagrindinius tarptautinės teisės aktus dėl žmogaus teisių ir laisvių. Konstitucija yra tik, vadinkime, magistraliniai keliai, takai, kuriais reikėtų eiti valstybės kūrime. Tačiau Konstitucija savaime nepajėgi užtikrinti įtvirtintų nuostatų įgyvendinimo. Viskas priklauso nuo politikoje veikiančių žmonių, tautos aktyvumo įgyvendinant konstitucines normas ir, bene svarbiausia, nuo politinių partijų, dalyvaujančių valstybės kūrime, nuo tų žmonių, kuriuos partijos deleguoja atstovauti tautai Parlamente. Kaip įgyvendinamos Konstitucijos nuostatos, iš esmės labai priklauso nuo konkrečių žmonių, politinių partijų, pilietinių organizacijų.
ELTA: Kiek taisymų nuo priėmimo jau patyrė dabar galiojanti Lietuvos Konstitucija?
J. ŽILYS: Konstitucijos vertybė ta, turint omeny ir prieškario metą, kad tai pirmoji ilgiausiai veikianti Lietuvos Konstitucija. Tokios Konstitucijos Lietuvos valstybingumo istorijoje nebuvo. Nepaisant kelių nereikšmingų pataisų - priimto Europos Sąjungos konstitucinio akto, pataisų dėl savivaldybių įgaliojimų trukmės, dėl prokuratūros statuso pakoregavimo - konstitucinis tekstas išliko vientisas ir stabilus. Šia prasme Lietuva yra tarp tų šalių, kurios konstitucinė kultūra gana aukšta.
Kita vertus, visuomenėje ir tarp politikoje veikiančių žmonių nuolat keliami klausimai dėl kai kurių Konstitucijos korekcijų: dėl Seimo narių skaičiaus, rinkimų sistemos pakeitimo. Dėl jų buvo inicijuojami referendumai, bet neįvyko. Tai dar kartą patvirtina, kad epizodiški pasiūlymai pakeisti, papildyti vieną ar kitą Konstitucijos tekstą nesulaukia visuomenės pritarimo, yra nepakankamai turiningi, jog įtikintų žmones pataisų reikalingumu.
Lietuva akivaizdžiai priklauso prie šalių, kurios laikosi Konstitucijos stabilumo principo. Lietuvos Konstitucija pakankamai stabili, nuosekli, teisininkai tai vadina "Konstitucijos veikimo nuolatinumu".
