Smarkiai daugėja susirgimų užmirštu ir nebebijomu, tačiau neišnykusiu ir pavojingu sifiliu. Ne taip seniai vieno policijos komisariato pareigūnai atkreipė dėmesį į bendradarbį B., jau kelintą dieną nerandantį sau vietos.
„Laužau galvą, su kokiu maistu nepastebimai sumaišyti vaistus, kad juos suvalgytų žmona, nes tabletės nepaprastai karčios“, – savo nerimo priežastimi pagaliau pasidalijo su patikimais draugais.
B. papasakojo, kad iškylaudamas atskirai nuo šeimos susipažino su dailia mergina, kurią tą pačią naktį įsitempė į lovą. Netrukus suprato padaręs žiaurią klaidą, nes gydytojas privačiame kabinete diagnozavo venerinę ligą. Ją policininkas nesunkiai įveikė, suvartojęs kursą išrašytų antibiotikų. Tačiau beveik neabejoja – kol pastebėjo savo ligą, užkrėtė ir žmoną. Jai pranešti apie tai ir vesti pas venerologą tolygu skyryboms, o kaip moteriai nežinant sudoroti ne vieną karčią tabletę?
„Tiekėju dirbęs 47 metų pilietis M. ilgai negalėjo suprasti, dėl ko blogėja sveikata, – kito veneriko istoriją prisimena Santariškių klinikų Dermatovenerologijos centro gydytojas Algirdas Šumyla. – Galop vyrui tapo sunku net vaikščioti, sutriko orientacija, o jokie tyrimai nieko nerodė. Medikų konsiliumo metu kilo idėja patikrinti kraują. Tuomet išaiškėjo, kad pilietis jau daug metų serga užleistu sifiliu. Tokių ir panašių atvejų šalyje būna po kelis kasmet.“
Dėl suprantamų priežasčių susirgimų „meilės“ ligomis kasmet padaugėja vasarą bei maždaug kas 15-20 metų.
Ateina sifilio epidemija?
Šiaulių odos ir veneros ligų centro konsultacinės poliklinikos laikina vadovė Ona Klibavičienė ramina, kad panikuoti neverta, paleistuvystės ligų protrūkio nėra. Tuo tarpu gydytojas A. Šumyla sunerimęs – Lietuvoje kaip tik kyla nauja sifilio banga.
„Jei pernai mūsų kabinete per mėnesį nustatydavome 1 sifilio atvejį, tai dabar aptinkame beveik po vieną per savaitę. Per visus praėjusius metus vien mes registravome 45 sifilio užkratus, o šiemet per pusmetį jų jau per 50!“
Statistika patvirtina, kad sifilis šalyje plinta bangomis. 1996 metais šia liga Lietuvoje sirgo net 3 761 gyventojas, o 2004-aisiais ligonių jau buvo sumažėję beveik 10 kartų. Tačiau dabar jų vėl sparčiai daugėja.
Sifilis, gonorėja bei kitos venerinės ligos žinomos nuo neatmenamų laikų. Dar 1025 metais legendinis persų gydytojas Avicena sifilį siūlė gydyti gyvsidabriu. Tačiau ilgus amžius veiksmingų vaistų nuo šios ligos nebuvo, užsikrėtusiųjų po kelerių ar keliasdešimties (priklauso nuo imuninės sistemos stiprumo) metų laukdavo invalidumas, luošumas bei skausminga mirtis. Ne veltui tarpukario Lietuvoje už užkrėtimą sifiliu buvo baudžiama kaip už sunkų kūno sužalojimą.
Sirgo daugybė įžymybių
Ankstyvaisiais amžiais sifilis turėjo daug pavadinimų. Italijoje bei Vokietijoje jis buvo vadinamas „prancūziška liga“, Rusijoje – „lenkiška“, Olandijoje – „ispaniška“. Turkai sifilį vadino „krikščioniška rykšte“ arba „frankų susirgimu“, na o Okeanijos Taiti saloje ši liga praminta „britišku užkratu“.
Taip nutiko todėl, kad sifilį per vietines prostitutes į svečias šalis atveždavo užsienio armijų kariai bei į uostus atplaukę užsienio jūrininkai.
Sifiliu sirgo daug žymių asmenybių: rašytojai Levas Tolstojus, Oskaras Vaildas ir Gi de Mopasanas, kompozitorius Francas Šubertas, tapytojas Polis Gogenas.
Manoma, kad sifilis kankino ir diktatorius: V. Leniną, A. Hitlerį, B. Musolinį ir net Napoleoną Bonapartą. Gangsteris Al Kaponė Alkatraso kalėjime irgi mirė ne nuo ko kito, o nuo sifilio, kuriuo banditas užsikrėtė jaunystėje.
Liga gydė ligą
Kadangi vaistų nuo ligos nebuvo, ligoniai gydėsi kaip kas mokėjo. Daugiausia gyvsidabriu, kuriuo būdavo įtrinama oda. Kartais ligonio kūnas būdavo laikomas dėžėje, pilnoje kaitinamo gyvsidabrio garų!
1908 metais sifilį pradėta gydyti nuodingo arseno turinčiu vaistu Salvarsanu, bet irgi nesėkmingai.
Netrukus pastebėta, jog sifilio bakterijų kraujyje sumažėja pacientui išgyvenus karštinę. Pabandyta ligonius tyčia apkrėsti karščiavimą sukeliančia, bet tada jau chininu išgydoma maliarija.
Už šį atradimą 1927 m. austrų gydytojas Julius Wagneris Jaureggas gavo Nobelio premiją. Na o už apgydytus sifilininkus dėkinga Austrijos valdžia mediko portretą net buvo patalpinusi ant 500 šilingų banknoto.
Viduramžių Lietuvoje, vėliau Rusijos imperijoje buvo gajus mitas, kad nuo sifilio gali išgydyti... nekalta mergaitė. Ne vienas dvarininkas šį gydymo metodą išbandė į lovą atsitempęs ir ne po vieną tokią mergelę. Tačiau visi jie nusivylė, bent jau gydymo rezultatais.
Išgyvenusiems – patyčios rikiuotėje
Antrojo pasaulio karo metais Raudonosios armijos medikai taip pat buvo išradę savo metodą.
Dėl sifilio į ligoninę patekę Raudonojoje armijoje buvo niekinami, nes tai ne mūšio lauke, o prostitutės lovoje gauta negalia. Tad ir požiūris į tokius ligonius buvo specifinis.
Anot rašytojo Efraimo Sevelos, Raudonosios armijos 16-os lietuviškos divizijos kariams, apsikrėtusiems sifiliu, į sėdmenis buvo įšvirkščiama po arklišką dozę terpentino. Kelias paras karys kliedėdavo nuo baisios karštinės, o (jei išgyvendavo) įbesta sėdmens pusė taip pūliuodavo, jog paleistuvis dar ilgai negalėdavo priminti tos kūno pusės kojos.
Gydytojai tyčia terpentiną pusei susirgėlių švirkšdavo į kairįjį sėdynės kumpį, kitai pusei – į dešinįjį.
Išgyvenusieji po kelių parų būdavo baudžiami – rikiuojami žygiuoti. Viena kuopa būdavo sudaroma tik iš šlubuojančių kaire koja, antra – tik dešine. Kai šių karių – paleistuvių būriams būdavo duodama komanda „žengte marš“, pasigrožėti neprilygstamu smagiu reginiu, anot rašytojo, iš ligoninės lovų pakildavo net mirštantieji ir invalidai.
Po Antrojo pasaulinio karo, prigaminus antibiotikų, sifilis pagaliau tapo išgydoma liga, tačiau neišnyko. Sovietų valdžia sifilį bei kitas venerines ligas laikė buržuaziniu palikimu, todėl kovai su jomis negailėjo nei jėgų, nei lėšų. Asocialūs venerikai buvo gydomi prievarta. Negana to, jie privalėjo išduoti, nuo ko užsikrėtė, o pastarieji – irgi gaudomi bei gydomi.
„Manau, kad apsikrėčiau nuo įtartino pažįstamo, kurį sutikęs kalbėjausi gatvėje. Jis man spaudė ranką, buvo kažkoks išbertas, o dar atsistojau kaip tik pavėjinėje pusėje,“ – meluodavo nenorintieji padaryti nemalonumų įtakingam meilužiui ar meilužei.
Pasiūlę dabar pastovėti pavėjinėje pusėje prie vaistinės, gydytojai tokiems melagiams kviesdavo miliciją, kad išgautų užkrato pavardę.
Šiandien prievartos nebėra. Medikai nebepersekioja susirgėlių. Atvirkščiai. Tai ligoniai laukia ilgose eilėse ir moka pinigus, kad tik pakliūtų pas gydytoją.
Juokingi liaudiški „vaistai“
Gydytojas A. Šumyla iš pacientų girdėjo ne vieną juokingą būdą apsisaugoti nuo sifilio. Keistuoliai po intymių santykių lytinius organus apsiplauna kalio permanganato tirpalu, mineraliniu vandeniu, putojančiu ar sausu vynu, Coca-cola, kefyru, skiestu actu, jodu ar net briliantine žaluma, liaudyje vadinama „zelionke“! Net nemėginkite – įrodyta, jog visa tai nė velnio nepadeda. Žymiai patikimiau – prezervatyvai, o visų saugiausia – nepaleistuvauti su nepažįstamais, atsitiktiniais sugulovais.
Bet ką daryti, jei aistra įstūmė į abejotinos reputacijos partnerio glėbį?
Inkubaciniu laikotarpiu – apie 3 savaites (retkarčiais nuo 10 iki 90 parų) – sifilis neišsiduoda jokiais požymiais. Po to, kaip taisyklė, atsiveria šankeris – dažniausiai lytinių organų srityje ne itin didelė opelė. Ji neskausminga ir maždaug per mėnesį savaime išnyksta, apgaudama užsikrėtusįjį.
Dėl meilės nelik be nosies!
Po 2-3 mėnesių apgaulingos ramybės sifilis pereina į 2-ąją stadiją. Ji prasideda karščiavimu, skaudančia gerkle, persišaldymą primenančiu raumenų skausmu. Būdingas požymis – įvairios kūno vietos, dažniausiai delnai ir padai, bet neretai nugara, net burnos gleivinė, išberiamos raudonai.
Toliau negydant sifilio, vystosi trečioji stadija – sunkūs organų, smegenų pažeidimai, per kelerius ar keliolika metų pražudantys ligonį. Tokiam išopėja audiniai, atsiveria žaizdos, nupūva nosis, pirštai ar lūpos, sutrinka psichika.
„Kartą su kitu studentu įsimylėjome vieną merginą, kuri visgi pasirinko mano draugą. Aš, taip sakant, likau su nosimi, o mano draugas – be nosies, – mėgsta juokauti profesoriai, medicinos studentams pasakodami apie sifilį.
Sigitas STASAITIS
