Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Andrius Kubilius, laukdamas antrojo Seimo rinkimų turo rezultatų, kurie gali ryškiai sustiprinti partijos pozicijas Seime, dar nepuola dėlioti galimų koalicijų. Tikras yra tik tuo, kad vadovaus naujajai Vyriausybei. Kaip ir 1999-aisiais, vienais sunkiausių šaliai metų.
- Kad ir kokie būtų Seimo rinkimų antrojo turo rezultatai - labai ar mažiau optimistiniai TS-LKD, - partija, regis, pasirengusi formuoti Vyriausybę, o Jūs jai vadovauti?
- Negalėčiau ir nesiimu to nuginčyti. Iš tiesų esame dėkingi rinkėjams už paramą pirmajame ture. Matydami, kiek mūsų atstovų pateko į antrąjį turą, ir realiai vertindami savo galimybes (nesvajojame, kad visose 45 apygardose laimėti pavyks), įsivaizduojame, kad po antrojo turo yra galimybių imtis iniciatyvos. Žinoma, su prezidento palaiminimu. Jei jis bus, matau labai neblogą galimybę sukurti Lietuvoje darbingą koaliciją, pasiryžusią siekti tikrų permainų, kurių planą esame parengę.
- G.Kirkilas nuolatos šaipydamasis primena, kad konservatoriai, norėdami sudaryti koalicijas, apsistato per aukštomis, neperlipamomis tvoromis. Kiek esate pasiryžę nuolaidžiauti, eiti į kompromisus, derindami savo programines nuostatas su galimais koalicijos partneriais?
- Nestatome jokių tvorų ir kol kas net nesakome, su kuo eitume į koaliciją, o su kuo ne. O kalbant apie būsimos Vyriausybės veiklos turinį, yra visiškai aišku, kad mes, skirtingai nei veikė dabartinė Vyriausybė (o tiksliau - nieko neveikė ir paleido procesus savieigai, kurie atvedė prie didelių ekonominių ir finansinių krizinių reiškinių), nesislėpsime už pasaulinės krizės šešėlio. Deja, Lietuvoje turime dvi krizes: vietinę ir artėjančią pasaulinės bangą. Ta vietinė krizė yra dabartinės Vyriausybės neveiklumo palikimas.
Būsimoji Vyriausybė turi ateiti turėdama aiškų planą, kaip mažinti tos krizės poveikį, kaip pasiekti galimai greitesnio ekonomikos atsigavimo. Antras darbas - kaip įveikti korupciją, kad bent matytųsi jos mažėjas. Trečias darbas - kurti konkurencingą ir modernią Lietuvą. Viena mūsų sąlygų koalicijos partneriams - net ne koks nors konkretumas, kad reikia įgyvendinti tą ar kitą punktą, o pasiryžimas rimtiems darbams. Kartais net ir nepopuliariems darbams, nes kaip tik šis krizės momentas suteikia galimybę ne susėdus kartu visiems paverkti, kaip dabar yra blogai, o išnaudoti situaciją būtinoms permainoms. Jos iki šiol buvo tiesiog atidėliojamos. Manau, kad tokį sutarimą galima nesunkiai pasiekti, jei nebus bijoma atsakomybės, darbo ir realių permainų. Jei rasis partijų, kurios taip žiūrės į kelių artimiausių metų darbus, tai koaliciją tikrai sudarysime.
- 1999-2000 metais Jums jau teko vadovauti Vyriausybės darbui, kai valstybė buvo ties bankroto riba. Ar lygintini anie metai su dabartiniais, kai, kaip sakė finansų analitikas Gitanas Nausėda, „A.Kubiliaus premjeravimo metu buvo sukurtas pamatas Lietuvos ūkiui atsigauti, bet vaisius raškė jau kitos vyriausybės?“ Kitas psichologiškai nepatogus momentas - po pusmečio vyksiantys prezidento rinkimai, kai Vyriausybė turės sudėti įgaliojimus. Kiek ši aplinkybė turės įtakos apsisprendimui (ne)vadovauti Vyriausybei?
- Panašumų su 1999 metais tikrai yra. Juos prisimindamas, tiek ir tegaliu pasakyti - tai įrodymas, kad atsakomybės nebijome. Nebijome imtis tokių darbų, kurių kiti privengia. Dabartinė Vyriausybė, vengdama esminių darbų, ir leido lietuviškai krizei giliai įleisti šaknis. Kai kurie ekspertai, kaip Rimantas Rudzkis, siūlo palikti socialdemokratams srėbti jų pačių prisivirtą košę ar putrą. Tačiau bijau, kad toks manevravimas būtų visiškai nesuprastas rinkėjų, kurie aiškiai pasakė, kad nori permainų. Antra, nesu įsitikinęs, ar socialdemokratai jau bepajėgūs tą savo košę srėbti. Juk tos prastos košės kiekis gali tik didėti. Todėl dar sykį aiškiai sakau, kad nebijome nei atsakomybės, nei darbų.
Turėdamas patirties galiu pasakyti, kad būsimai Vyriausybei bus labai nelengva. Tačiau tam tikra prasme šis laikotarpis yra savotiškai vertingas, nes atveria rimtų darbų galimybes. Tinginiauti ir gulėti po šilta greitai augančios ekonomikos saule galimybių neturėsime. Šis malonumas jau praeityje. Lieka tik ryžtas rimtai dirbti. Beje, matau ir kitas partijas, kurios nusiteikusios panašiai. Tačiau to nematyti iš dabartinės socialdemokratų vadovybės, G.Kirkilo kalbų. Jis vis dar tiki, kad tokią savo veiklą dar galėtų tęsti. Tokiu atveju Lietuvai pasekmės būtų labai skausmingos ar net pražūtingos.
O dėl prezidento rinkimų manau, kad ir juose rinkėjai gali padaryti išmintingą pasirinkimą. Nors ir nežinau, kas galėtų būti kandidatai, nes partijoje šių dalykų dar nesvarstėme. Vis dėlto manau, kad rinkėjai bus už kandidatą, kuris rems rimtas ir išmintingas permainas. Kita vertus, tai yra išaiškinęs ir Konstitucinis Teismas, prezidentas ir Seimo dauguma turi bendradarbiauti formuodami Vyriausybę. Tad ir po rinkimų prezidentas turėtų atsižvelgti į Seimo daugumos valią. Taigi, nemanau, kad prezidento rinkimai turėtų automatiškai lemti, jog bus visai kitos sudėties Vyriausybė nei ta, kuri bus suformuota pasibaigus Seimo rinkimams. Tie nuogąstavimai dėl penkių-šešių mėnesių naujos Vyriausybės darbo, jos laikinumo nėra labai pagrįsti.
- Kaip naujajai Vyriausybei išlaviruoti tarp būtinų reformų, taupymo, diržų veržimosi ir socdemų gąsdinimų, kad dešinieji nukarpys socialines garantijas, ateinant sunkmečiui?
- Visiškai akivaizdu, kad socialdemokratų palikimas, ekonominė krizė, skaudžiausiai smogs mažai uždirbantiems žmonėms. Iš tikrųjų reikės galvoti apie specialias priemones, kaip jiems padėti atsilaikyti prieš maisto kainų augimą, energetikos paslaugų tarifų didėjimą. Deja, tenka pasakyti, kad dažnai girdėjome tik daug retorikos apie tariamą rūpestį, tačiau realiame gyvenime jo būta labai mažai.
Paradoksas, tačiau esu padaręs tokius paprastus skaičiavimus. Socialdemokratų valdžia gyrėsi, kad per jos valdymo laikotarpį labai išaugo atlyginimai ir pensijos. Absoliučiais dydžiais išaugo, tiesa. Bet klausimą reikėtų formuluoti šiek tiek kitaip. Ar išaugo tiek, kiek leido auganti ekonomika? Jeigu labai paprastai sulygini pensijų ir atlyginimų augimą su ekonomikos augimu, su kainų didėjimu, tai pamatai, kad nuo 2000-ųjų metų piliečiai prarado maždaug 30 proc. tų galimybių, kurias suteikė ekonomikos augimas. Ši aritmetika labai paprasta. Apie tai ne kartą bandžiau kalbėtis su socialdemokratais, tačiau jie paprasčiausiai vengia apie tai net užsiminti.
Antra, kai pasižiūri į šios valdžios mokesčių politiką, kai, tariamai rūpinantis skurdžiau gyvenančiais, buvo prikurta visokių lengvatų ir išimčių - daržovėms, vaisiams ar vaistams - kyla labai paprastas, bet rimtas klausimas - ar tikrai tokios lengvatos padeda skurdžiai gyvenantiems žmonėms? Labai dažnai tos lengvatos tik neša papildomą pelną pardavėjams. Kita vertus, nelabai išmintingai elgiasi valstybė, kai, tariamai rūpindamasi mažiau uždirbančiais, pasirūpina ir labai daug uždirbančiais. Nes tokios mokesčių lengvatos sumažina kainas ir mažai, ir daug uždirbantiems. Gal geriau rūpintis realiai - didinti mažai uždirbančių žmonių atlyginimus ir pensijas.
- Plačiai kalbama, kad socialdemokratų užkulisinės veiklos patirtis, remiant „valstybininkams“ bei Tautos prisikėlimo partijai, leis jiems išlaikyti pozicijas ir toliau turėti valdžią savo rankose?
- Iš pirmųjų rinkimų rezultatų, iš pokalbių koridoriuose ar prie kavos, matau realią galimybę susiformuoti kitokiai valdžiai. Pirmiausia, kitokių partijų valdžiai. Tokiai koalicijai, kurioje, mes būdami lyderiai, susitelksime rimtoms permainoms. Nelabai žinau, ar socialdemokratai turi kažkokių instrumentų, kurie leistų aplink save sutelkti į parlamentą patekusias partijas. Mes ypatingų gundymo mechanizmų neturime ir nenaudojame, tačiau kalbamės apie galimybes formuoti tikrų permainų Vyriausybę. Ir kitų partijų vadovų akyse lyg ir matome nuoširdų norą prie to prisidėti.
- Modestas Kolerovas neseniai pareiškė, kad energetinė krizė visiškai nugramzdins Lietuvą. Kaip manote „pristabdyti ekonomikos augimo totalų kritimą“, kaip esate sakęs, totaliai brangstant energetiniams ištekliams?
- Yra dalykų, kurių tikrai nesustabdysi, pavyzdžiui, šilumos kainų kilimo 40-50 procentų. Bet yra dalykų, kuriuos reikia labai energingai tvarkyti ir kurie duos rezultatų ne artimiausiu metu, bet po 5-10 metų. Turiu galvoje kad ir namų renovavimo programą ar perėjimą nuo dujų, naudojamų šildymui, prie įvairių vietos išteklių. Savo programoje daug tokių dalykų esame išdėstę. Aišku, kad artimiausi metai kiti bus pats sudėtingiausias laikotarpis. Vyriausybei teks labai greitai nupūsti propagandinius šydus dėl Ignalinos (ne)uždarymo, tų tariamų derybų ar konsultacijų, išsiaiškinti su ES, kokia iš tikrųjų yra padėtis. Tai reiškia, kad reikės dirbti pasiraitojus rankoves.
Didėjančios energetinių išteklių kainos negali nekelti susirūpinimo, bet manau, kad ir pačiai Rusijai gali kilti rūpesčių, nes ši globali finansų krizė gali lemti (o jau ir lemia), kad naftos kainos pradės labai sparčiai mažėti. Tai gali lemti ir dujų kainų kritimą. Tai tik spėjimai, bet padėtis tokia, kad ją prognozuoti tikrai nėra paprasta.
- Dabartinė valdžia ramina, kad daug darbo dėl tos pačios Ignalinos jėgainės atliekama „po kilimu“, žmonės to nemato. Ar Jūsų manymu, Europos Sąjunga (ES), Komisija iki galo suvokia tą problemos rimtumą, jos mastą, kai nuspausime Ignalinos AE stabdymo svirtį? Ar ES pajėgi tą numanomą krizę amortizuoti?
- Man sunku atsakyti, nors ir esu kalbėjęsis su įvairių šalių ambasadoriais. Kol kas nematau iš jų aiškaus problemos suvokimo. Beveik nežinau, kokį realų darbą nuveikė mūsų diplomatai. Matėme tik propagandines pastangas, aiškinant, kiek procentų didėja tikimybė, jog Ignalinos AE darbą bus galima tęsti.
Manau, kad su partnerėmis ES reikia kalbėtis tiesiai šviesiai. Ir tai turi daryti ne samdyti iš šono konsultantai, o aukščiausi valdžios pareigūnai.
Tiesą sakant, kiek žinau, tas garsusis 4-as protokolas dėl Ignalinos AE uždarymo kalba apie abipusius įsipareigojimus: Lietuvos įsipareigojimą uždaryti, o ES įsipareigojimą, Lietuvai pakliuvus į krizinę situaciją, kurią lemtų tas uždarymas, taikyti ypatingas priemones.
Vis bandau europiečių paklausti, kokios tai būtų ypatingos, ekstraordinarinės priemonės, jei vieną rytą Lietuvoje paprasčiausiai nedegtų elektros lemputės? Tokiu atveju mums nepadėtų nei didesnės išmetamų dujų kvotos, nei didesni pinigai būsimų tiltų ar jungčių statybai, nes mums jau tą konkrečią dieną jos nedegs. 2010 metų sausio 5 d., esant 20 laipsnių šalčio, kai nedegs lemputės, nebus šilumos, papildomos kvotos tikrai nieko nesujaudins ir nesušildys.
Atsakymo apie ypatingas priemones nesu iki šiol išgirdęs. Ar iš Vokietijos lagaminais elektrą vešimės? Kodėl apie ES įsipareigojimus neklausė ligšiolinė valdžia, aš nežinau?
Tokia kalba yra reikalinga ir čia įžvelgiu galvos skausmą ne tik Lietuvai, bet ir pačiai ES. ES operuoja skaičiavimais, kad mums elektros neturi pritrūkti. Jei taip nutiktų, tai ačiū Dievui, o ką darysime, jei jos pritrūks. Juk naujos elektrinės per pusdienį „neužkursime“.
- Dar rugsėjo mėnesį, kalbėdamas apie šalies ekonomiką, sakėte, kad tai kelio pabaiga. Kiekviena pabaiga dažnai tampa kažkokia pradžia. Ar kito kelio pradžią įžvelgiate?
- Labai paprastas ir raiškus Airijos pavyzdys 1985-1987 metais. Ligtolinės ekonominės politikos rezultatas - kelio pabaiga. Airija pateko į gilią ekonominę krizę, tačiau ji privertė politikus, verslą, profsąjungas susitarti dėl naujo kelio. Ir jis vedė Airiją į sėkmę pastaruosius dvidešimt metų. Tai pavyzdys mums.
