Skaitinėjau sau istorijos vadovėlį. Jame buvo rašoma apie tai, kaip vos nedingo lietuvių kalba ir kaip pati Lietuva vos neišnyko… Mhm…
Man ši tema sukėlė įvairių minčių. Kas būtų, jei nebūtų lietuvių kalbos? Kas aš būčiau, jei nebūtų Lietuvos? Ar gyvenčiau paprastai ir net nežinočiau, kad kažkada buvo tokia Lietuva, kurioje yra mano šaknys? Kaip jausčiausi negalėdama skaityti įvairių lietuviškų eilėraščių….?
Po tokių klausimų ir pasvarstymų man pasidarė gėda. Kažkas kovojo už tai, kad Lietuva egzistuotų. Jie kovojo ir aukojo savo gyvybę, kad Lietuva nebūtų ištrinta amžiams. Jie stengėsi, kad mes galėtumėme gyventi tokioje šalyje, ir kad iš viso mes žinotumėm, kas ta Lietuva… Kad žinotumėm, iš kur mes kilę. Kad žinotumėm savo istoriją, tiksliau, kad mes turėtumėm istoriją.
Jie kovojo už save, už kaimynus, už draugus, už MUS. Ir man labai gėda, kai ateina tokios mintys kaip: ,,Norėčiau studijuoti užsienyje.“
Na gal užsienyje ir geresnės mokymosi sąlygos, bet juk aš − lietuvė. Kaip galiu bėgti svetur, kai žmonės kovojo, kad iš vis būtų lietuvių kalba, raštas…
Dabar tikriausiai kiekvienas, arba bent kas antras lietuvis skundžiasi dabartine valdžia… Na, bet juk buvo ir blogiau!
Ir, mano manymu, geriau taip, nei, kad visai nebūtų tos mūsų mažos šalies Lietuvos. Jūs geriau būtumėt rusais, anglais, australais, amerikiečiais??? Na, jei taip galvojate, tai ir važiuokite ten, ir gyvenkite...
Mes turime, ne, tiesiog privalome būti dėkingi žmonėms, kurie kovojo už mūsų gimtąjį kraštą - Lietuvą.
Pranas Genys
Iš rinkinio „TĖVIŠKĖ”
Žemaičių žemė
Kur Šatrija, Rambynas,
kur Minija srauni,
laisvoj Žemaičių žemėj
užaugom mes jauni.
Mums jūra dalią buria,
jaunystė puošia mus.
Mes mylim laisvą jūrą,
jos burtus ir žaismus.
Ar audros siaus padangėj,
ar Baltija banguos,
mylėsim šalį brangią
ir laimėj, ir varguos.
Didžiuokimės tuo ką turime…
Agnė Lukauskaitė