Rūta Kupetytė, LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Nors iš užsienio grįžę lietuviai tikisi vėl įsitraukti į mūsų darbo rinką, dauguma darbdavių nemano, kad šie žmonės parsivežė naujų žinių ir įgūdžių, sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja bei Viešosios politikos ir vadybos tyrimų instituto vadovė Dovilė Žvalionytė. „Skeptiškesnę poziciją galima sieti ir su visuomenės įsivaizdavimu, kodėl žmonės grįžta. Paklausus, kokie, jų manymu, grįžimo motyvai, paaiškėjo, kad didesnė dalis darbdavių ir Lietuvos gyventojų mano, jog grįžta tie, kuriems užsienyje nepasisekė“, – sako D. Žvalionytė.
Jos teigimu, šitaip sukuriama dar viena problema – negavę galimybių integruotis į darbo rinką, daug žmonių nusprendžia vėl emigruoti: „Kitų šalių tyrimai rodo, kad žmonės, kurie antrą kartą emigruoja, paskui mažiau linkę bandyti dar kartą grįžti į kilmės šalį. Taigi, jei emigrantas grįžta, bet jam nepavyksta pritaikyti užsienyje įgytos patirties, jis gali pakartotinai išvykti visam laikui. O tai Lietuvai, kaip valstybei ir kaip visuomenei, – praradimas.“
– Savo tyrime aprašote tipinį grįžusio emigranto portretą. Koks jis?
– Emigrantų ir grįžusių emigrantų yra labai įvairių, todėl apibendrinti neįmanoma, bet, žiūrint į duomenis, galima įžvelgti tam tikras tendencijas. Dažniau tai vyrai, dvejus trejus metus užsienyje pragyvenę asmenys, išsilavinimas įvairus, nors šiek tiek didesnę dalį sudaro žemesnį nei universitetinis išsilavinimą įgiję žmonės. Vis dėlto nemažai, beveik trečdalis, yra ir turinčių universitetinį išsilavinimą žmonių.
Kokius darbus jie dirbo užsienyje? Galima pastebėti tendenciją, kad vis dar didesnė dalis dirba mažiau kvalifikuotus ar nebūtinai kvalifikaciją atitinkančius darbus. Žinoma, grįžta ir tie, kurie užsienyje turėjo geresnį darbą.
– Ar skaičiuojama, kiek žmonių grįžta?
– Migracijos apskaita gana sudėtinga, ypač gyvenant Europos Sąjungoje, kur sienų beveik nėra. Bet stengiamasi tai padaryti. Pirmiausia skaičiuojama deklaruota emigracija: jei iš Lietuvos išvyksti į užsienį ilgesniam nei pusės metų laikotarpiui arba paskui grįžti į Lietuvą ir praleidi čia ilgiau nei pusę metų, gyvenamosios vietos pokyčius reikia deklaruoti. Taigi deklaruota migracija tiksliai apskaičiuojama, todėl pastebima, kad grįžtamoji migracija pamažu auga, ypač nuo 2010 m., kai suintensyvėjo pats deklaravimo procesas.
Bet nedeklaruota migracija neapskaitoma ir jos vis dar labai nemažai. Mūsų atlikta grįžusių migrantų apklausa rodo, kad ne visi pastaraisiais metais grįžę migrantai deklaruoja grįžimą. Vadinasi, mes nežinome, kiek tokių žmonių yra, ir, žiūrint į skaičius, matyti, kad tikrai daug kas neįtraukiama į oficialią statistiką.
– Jūsų tyrimas atskleidė, kad aštuoni iš dešimties grįžusių žmonių galvoja, jog įgijo naujų įgūdžių. Kokie jie?
– Pirmiausia jie jaučiasi patobulinę užsienio kalbos žinias, kas visiškai natūralu. Taip pat – bendravimo ar gyvenimo tarptautinėje aplinkoje įgūdžius, kuriuos galėtume vadinti socialiniais. Nemaža dalis teigia, kad pagerina ir profesinius įgūdžius: pamato, kaip dirbama užsienyje, kokie nauji metodai, instrumentai ir technologijos naudojamos. Taigi beveik visi jaučiasi įgiję žinių, patobulėję, todėl didelė dalis parsiveža ir nemažą lūkestį pritaikyti tas žinias ar jomis kažkaip pasinaudoti Lietuvos darbo rinkoje.
– O kaip naujus įgūdžius ir žinias vertina darbdaviai?
– Bene įdomiausia dalis buvo pasižiūrėti, kaip juos priima Lietuvos darbo rinka, nes apie tai tyrimų beveik nėra. Iš esmės atrodo, kad, jei žmogus grįžta į savo šalį, integracija turėtų būti labai paprasta: grįžau, priėmė, prisitaikiau. Teorija dar sako, kad integruotis turėtų būti lengva dėl parsivežtų žinių ar patirties, kuri kilmės šalyje turėtų būti vertinama labai pozityviai, nes dažnai tai siejama su galimomis naujovėmis ir pan.
Dar buvo atlikta darbdavių apklausa, kaip jie vertina migracijos patirtį: ar, iš dviejų žmonių renkantis naują darbuotoją, migracija privalumas ar trūkumas. Pasirodo, kad aštuoni iš dešimties darbdavių pasirinktų žmogų, neturintį migracijos patirties. Tai šiek tiek netikėtas rezultatas – juk Lietuvoje teigiama, jog grįžusiųjų laukiama, ir teorijos sako, kad jų turėtų būti laukiama.
– Ar aiškūs darbdavių motyvai? Pavyzdžiui, dipukai buvo laukiami ir dabar užima gana aukštas pareigas.
– Matyt, skirtumas tas, kad tada jų grįždavo mažiau. Skeptiškesnę poziciją galima sieti ir su visuomenės įsivaizdavimu, kodėl žmonės grįžta. Paklausus, kokie, jų manymu, grįžimo motyvai, paaiškėjo, kad didesnė dalis darbdavių ir Lietuvos gyventojų mano, jog grįžta tie, kuriems užsienyje nepasisekė.
Taip pat tyrimas parodė, kad emigracijoje dirbtas mažiau kvalifikuotas darbas vertinamas prasčiau negu kvalifikuotas. Nors skirtumai nėra labai dideli: daugiau kaip pusė darbdavių teigia, kad tai, jog žmogus užsienyje dirbo kvalifikaciją atitinkantį darbą, nerodo jokio skirtumo. O kai kurie ir tai supranta kaip trūkumą.
– Darbdaviai emigraciją mato kaip trūkumą, grįžę emigrantai įsivaizduoja, kad jie turi tam tikrų privalumų. Sukuriama paradoksali situacija.
– Patikslinčiau: darbdaviai tai vertina ne tiek, kaip trūkumą, kiek nemato reikšmingo privalumo. Didžioji dalis darbdavių sako, kad sprendžiant, ar priimti žmogų, ar ne, migracijos patirtis neturėtų įtakos. Vis dėlto išsiskiria dvi migrantų ir darbdavių perspektyvos. Didesnė dalis grįžusiųjų mano, kad įgijo patirties, norėtų, kad ji taptų jų privalumu ir būtų panaudojama Lietuvoje, o didesnė dalis darbdavių nemato didelio privalumo, ir tai grįžusiems žmonėms nepalengvina integracijos. Tai gali būti viena priežasčių, kodėl nemažai grįžusiųjų ketina ir vėl emigruoti.
Atlikta analizė parodė, kad tie, kurie jaučiasi, jog jų žinios Lietuvoje nėra pritaikomos ar tinkamai įvertinamos, labiau linkę svarstyti vėl emigruoti. Kitų šalių tyrimai rodo, kad žmonės, kurie antrą kartą emigruoja, paskui mažiau linkę bandyti dar kartą grįžti į kilmės šalį (šiuo atveju – į Lietuvą). Taigi, jei emigrantas apsisprendžia pabandyti grįžti, bet čia jam nepavyksta pritaikyti užsienyje įgytos patirties, jis gali pakartotinai išvykti ir daugiau nebebandyti grįžti į Lietuvą. O tai jau Lietuvai, kaip valstybei ir kaip visuomenei, darbo jėgos, žmonių praradimas.
– Kiek tų žmonių nusprendžia dar kartą emigruoti?
– Trečdalis nurodo, kad artimiausiu metu ar per kelerius artimiausius metus ketina pakartotinai išvykti gyventi į užsienį. Penktadalis negalėjo atsakyti į šį klausimą, likusieji sako, kad ketina likti Lietuvoje.
– Galbūt tyrimo išvados galėtų būti kažkokia nuoroda valstybės politikos kaitai?
– Tyrimas pirmiausia atkreipia dėmesį, kad reikia galvoti apie grįžusių asmenų integraciją, nes šiuo metu, kalbant apie Lietuvos migracijos politiką, dažniausiai pabrėžiama, kad vyksta didelė emigracija, kad ją reikėtų bandyti stabdyti. Žinoma, pabrėžiama, kad reikia skatinti žmones grįžti, bet iš esmės galima įžvelgti tendenciją, kad visos vykdomos priemonės daugiausia sutelktos į tai, kaip paskatinti žmones apsispręsti grįžti, teikiama informacija, ką reikia žinoti prieš grįžtant.
Tačiau iš esmės nėra diskusijos apie tai, kas įvyksta, kai žmonės grįžta, – ar jiems čia pavyksta įsitvirtinti. Nėra kalbama apie pakartotinę galimą emigraciją, kaip ją reikėtų mažinti. Taigi tyrimas atkreipia dėmesį į tai, kad grįžimo momentas nebūtinai yra galutinis sprendimas, todėl reikėtų padėti užtikrinti, kad jis būtų tvarus, t. y. žmonės integruotųsi ir čia liktų, nes tai – pagrindinis tikslas.
