Išaugę pipirinių dujų balionėlių pirkimai – tik vienas ženklas, kad kyla susirūpinimas dėl saugumo. Naujienų portalui tv3.lt psichologė Rūta Baltušninkaitė-Navickė pasakojo, kaip tokios ir panašios istorijos paveikia plačiąją visuomenę bei kaip sau padėti, kai tokių įvykių kontekste kyla baimė dėl savo ir artimųjų saugumo.
Pasak psichologės, svarbu atsižvelgti į bendrą kontekstą – pandemijos, karo kontekste nerimo fonas yra padidėjęs, todėl jautriau galime sureaguoti ir į nepažįstamų žmonių istorijas. Tačiau į įvairias situacijas reaguojame skirtingai.
„Kaip konkreti situacija paveiks konkretų individą, priklauso nuo labai daug dalykų, to paties ilgalaikio streso, kiek jis veikia, kokie asmeniniai resursai, kiek jis turi pagalbos iš artimųjų, kokia jo patirtis, kiek streso jis turėjęs praeityje, kaip jis su tuo susitvarkė“, – teigė R. Baltušninkaitė-Navickė.
Dingus žmogui, gyvenimas sustoja vietoje
Mokslininkai teigia, kad dingus žmogui, stipriausią neigiamą poveikį pajunta apie 12 artimiausių aplinkos žmonių, šeimos gyvenimas tarsi sustoja:
„Jei tai vaikas, tėvams sunku dirbti, rūpintis kitais vaikais, seneliais, suprastėja sveikata, kyla konfliktai, kaip išspręsti šią situaciją, vieni galvoja vienaip, kiti kitaip, veikia stresas. Jeigu dingsta suaugęs žmogus, galimai tai vienas iš šeimos maitintojų, kyla finansinių problemų“, – aiškino psichologė.
Baisiausia, pasak pašnekovės, yra nežinomybė, kuri užklumpa dingus žmogui: „Nuo dingimo momento žmonės nuolat gyvena nežinomybėje. Mokslas sako, kad tai pati sunkiausia žmogaus baimė – nežinomybė.
Asmens dingimas yra netektis. Kai netenkame artimojo, pavyzdžiui, jis miršta, mes turime ritualus, tradicijas, kaip atsisveikinti. Kai asmuo dingsta, nėra ką daryti, nes nėra baigties, nėra fakto.“
Dar daugiau nesaugumo jausmo suteikia viešumoje pasirodančios istorijos apie užpuolimus ar išžaginimus. Silpnesnių nervų asmenis tokie įvykiai paliečia daug stipriau, tačiau psichologė pabrėžia, kad tokia reakcija yra natūrali ir būtina suprasti, kaip veikia organizmas.
„Trumpalaikis stresas – organizmo apsauginis procesas, tai nėra kažkas, su kuo reikia kovoti. Streso metu organizmas pasiruošia išgyventi, įveikti kliūtį, kraujas persiskirsto į kojų, rankų raumenis, kad žmogus galėtų gintis arba pabėgti iš grėsmingos situacijos.
Jeigu organizmas įvertina, kad tai neįveikiama, nepavyks nei gintis, nei pabėgti, organizmas vėl persiorganizuoja ir pereina į išgyvenimo režimą, kurio metu galime pasijusti kaip vėžliai: sulėtėjame, pasislepiame, norime užsidaryti į savo kiautą, kur niekas negali pasiekti.
Nereikia kaltinti savęs, kad vienaip ar kitaip reaguojame. Mūsų organizmas automatiškai taip reaguoja ir jis saugo mus, kad išgyventume ir orientuojasi į tai, kiek mes išgyvensime. Jis nesiorientuoja į gyvenimo kokybę, kaip mes gyvensime, jis daro viską, kad išgyventų“, – kalbėjo R. Baltušninkaitė-Navickė.
Reaguojame skirtingai
Įvairūs sukrečiantys įvykiai stipriau paveikia ilgalaikį stresą patiriančius asmenis. Patiriant ilgalaikį stresą, ilgainiui organizmo sistemų veikla išsiderina:
„Tada natūraliai įsijungia išgyvenimo mechanizmai, kurie pradeda kreipti dėmesį į kitus dalykus. Kai kurie žmonės, kaip sakoma, pradeda atbukti nuo tos informacijos.
Nesakyčiau, kad žmonės atbunka, tai yra savigynos mechanizmas, kai kažko yra per daug, kai organizmas nebegali visko, kas vyksta, aprėpti. Viskas orientuojasi į išgyvenimą, kad kuo ilgiau išgyventume ir organizmas tai įvertina automatiškai.“
Tokiose situacijose nemenką vaidmenį atlieka ir empatija bei susitapatinimas, supratimas, kad patys ar mūsų artimieji galėjo patekti į tokią pačią ar panašią situaciją. O tai, kaip sureaguosime ir ko imsimės, yra individualu.
„Visi į stresą reaguojame skirtingai – vieni nori aktyviau kažką daryti, automatiškai įsijungia veikimas, noras keisti situaciją.
Kiti reaguoja priešingai – užsiima kažkuo kitu, vengia su stresu susijusios informacijos, veiklų, neina pro vietą, kuri primena nemalonų įvykį. O kiti yra taip stipriai paveikiami, kad nieko negali veikti, netenka jėgų, sustingsta ir nesąmoningai nori visa tai prabūti“, – aiškino psichologė.
Nerimas pasireiškia ir fiziškai
Išaugęs nerimas dėl saugumo gali pasireikšti įvairiai. Kalbama, kad ženkliai išaugo apsauginių dujų balionėlių pardavimai, jų įsigyti darosi vis sunkiau – tai vienas iš būdų sumažinti nerimą. Žinojimas, kad turėsime, kaip apsisaugoti esant reikalui, suteikia bent kiek ramybės:
„Baimė yra konkretus dalykas, o nerimas yra nekonkretus, tai jausmas, kad kažkas gali negero įvykti. Tai gali pasireikšti noru apsaugoti save ir kitus.
Gali įkyrios mintys nuolat kankinti, kad kažkas negero gali nutikti, kūne galime jausti įtampą, tarsi nuolat būtume pasiruošę gintis arba bėgti, dėl kraujo persiskirstymo gali sutrikti virškinimas, dėl įtampos raumenis gali skaudėti, galime jausti kūno virpėjimą, negebėti sukoncentruoti dėmesio, nuosekliai užsiimti viena veikla, dėmesys nuolat pabėga kažkur, kur gali kilti pavojus.“
Užsisukus neigiamų emocijų ir nerimo rate, sumažėja gebėjimas racionaliai vertinti situaciją, todėl R. Baltušninkaitė-Navickė pabrėžia, kad svarbus ne tik suvokimas, kad tai – natūrali organizmo reakcija.
„Svarbu suvokti, kad mintys, kurios iškyla, nepranašauja įvykio baigties. Jos nesusiję su įvykiu, jos susiję su mūsų organizmu ir nervų sistemos siekiu išgyventi.
Dažnai įsijungia maginis mąstymas, kad jeigu kažką pagalvojau, greičiausiai tai ir nulemta jau, taip ir įvyks. Bet svarbu atskirti, kad tai yra susiję su mano savigynos mechanizmais viduje, o ne su įvykiu ar lemtimi“, – paaiškino specialistė.
Tokiose situacijose ji pataria turėti atsvarą nerimui – realybę. Verta atkreipti dėmesį į realius faktus, neutralesnius arba pozityvesnius dalykus, pavyzdžiui, viską, už ką galime būti dėkingi. Atsigręžę į realybę, nuraminsime nervų sistemą, siųsime jai žinutę, kad nėra grėsmės ir esame saugūs.
Naudingi patarimai, kaip sau padėti
Be to, vertėtų nepamiršti, kad žmonės yra socialios būtybės, o buvimas vienam dar labiau skatina nerimo jausmą.
„Svarbu nelikti vienam su savo mintimis, nerimu ir jaučiamais kūno pojūčiais dalintis su artimaisiais. Greičiausiai, jie jaučiasi taip pat ir tas bendrumas siunčia saugumo žinutę, nes mes esame kaip ir kiti socialūs žinduoliai, buvimas kartu mums yra natūralus“, – pataria psichologė.
Užklupus nerimui, prisiminkite, kaip anksčiau susitvarkėte su stresu – galbūt padėjo vaikščiojimas, sportas, knygos skaitymas ar augintinio glostymas. Šios žinios gali praversti ateityje.
Nepamirškite ir sąmoningumo – galite pasinaudoti kvėpavimo technikomis, sutelkti visą dėmesį į savo kvėpavimą ir tai, kaip jis veikia savijautą. Įkvėpkite skaičiuodami iki 4, o iškvėpdami skaičiuokite iki 6, taip iškvėpimas bus ilgesnis ir ramins nervų sistemą.
Taip pat įdarbinkite savo pojūčius: pamatykite 5 daiktus, apibūdinkite jų fizines savybes, palieskite 4 daiktus, pajuskite jų tekstūrą, susikoncentruokite į tai, ką jaučiate.
Tada sutelkite dėmesį į 3 skirtingus garsus, užuoskite 2 skirtingus kvapus, kurie jums kelia malonias asociacijas, galiausiai pajuskite vieną mėgstamą skonį:
„Streso metu, kai visas organizmas susikoncentravęs į išgyvenimą, visiškai nekreipiamas dėmesys į pojūčius, svarbu pabėgti ir išgyventi. Kai jaučiame pojūčius, leidžiame sau būti čia ir dabar, tada siunčiame žinutę savo nervų sistemai, kad yra saugu, nekyla grėsmė gyvybei.“
Galiausiai, pagalvokite, ką rekomenduotumėte daryti draugui ir visa tai pritaikykite sau. Jei jaučiate poreikį, atsiribokite nuo neigiamus jausmus keliančios informacijos, balais įvertinkite nerimo lygį – tai padės sąmoningiau žvelgti į situaciją ir nuraminti protą.
Be to, taip galėsite stebėti, kaip kinta nerimo lygis. Šis žinojimas prisideda prie žinutės, kurią siunčiame nervų sistemai – kad padėtis ne visuomet kritiniame taške. Būsena nuolat kinta ir stebėdami ją galime įsivertinti pagalbos sau būdus, kurie veikia, o kurie ne.
